Vieną popietę, būnant su prižiūrimais vaikais parke, Vilijai pasidarė vėsu. Norėjo užsisegti striukę, tačiau staiga suprato, kad jos viena ranka paprasčiausiai neklauso. Vilija paskambino vaikų mamai ir paprašė pagalbos. Vaikų mama labai greitai atvyko į parką, padėjo Vilijai skubiai pasiekti ligoninę. Gali būti, kad Viliją išgelbėjo greitai suteikta medicinos pagalba.
Blogos žinios iš už Atlanto
Vėlų vakarą netikėtas skambutis iš už Atlanto apvertė Lietuvoje gyvenančių Vilijos giminaičių gyvenimus aukštyn kojomis. Žinia, kad Vilijos inkstų veikla tebuvo 6 proc. ir tai sukėlė insultą, sugriovė iki tol nusistovėjusią tvarką. Daktarai pranešė, kad jai liko gyventi geriausiu atveju kelios valandos. Ji buvo ištikta komos, smegenys pradėjusios tinti, medikai daug vilčių išgyventi nedavė. Viliją nuolat tikrino įvairių sričių gydytojai, jie vis keisdavosi, artimieji net neturėjo progos pabūti su ja.
Vilijos mamai žinią apie dukros ligą pranešė tik ryte, nes buvo baiminamasi, kad žinia, pasakyta vakare, prišauks dar daugiau nelaimių. Giminaičiai nuogąstavo, kad Vilijos mama neištvers. O kas galėtų? Pirmos valandos sužinojus apie dukros ligą mamai buvo labai sunkios. Visi Vilijos artimieji tuo metu nustojo gyventi. Laukė žinių iš JAV.
Noras gyventi padėjo išlikti
Per daugiau nei savaitę Vilija ir JAV medicina padarė stebuklą. Ji išgyveno. Atsigavo iš komos būsenos, inkstų veikla buvo atstatyta iki 16 proc., insultas suvaldytas. Po keleto dienų su Vilija jau buvo galima kalbėti telefonu. Sunkiai, lėtai, bet galima. Po 10 dienų Vilija buvo išleista iš ligoninės ir grįžo namo. Begalinis noras gyventi Viliją pastatė ant kojų, tačiau moters gyvenimas pasikeitė iš esmės, prasidėjo įvairios procedūros, operacijos, vizitai pas gydytojus, dializės.
2014 metais Vilija nusprendė grįžti į Lietuvą. Čia toliau gydėsi, buvo užrašyta į inksto donoro laukiančiųjų eilę. Inksto Vilija sulaukė 2015 metų žiemą, vasario 7 dieną. Ta diena įtraukta į visos giminės kalendorius kaip Vilijos antroji gimimo diena.
Vilija jau atsigauna, pradeda aktyviau judėti, suktis virtuvėje, tvarkytis namuose. Visus 15 mėnesių po inksto persodinimo ji leido namuose, nenorėjo niekur vykti. Jautėsi nekaip, nes visada iki nelaimės rūpindavosi labiau kitais nei savimi. Vilija nenorėjo niekam būti našta, todėl pasirinkdavo likti namuose. Visi bandymai ją kur nors nusivežti – į renginį, koncertą, gamtą – buvo veltui.
Teisingas likimo sprendimas
Prieš porą metų Vilija susipažino su Aušra Degutyte, kuri dirba su žmonėmis, laukiančiais organo persodinimo operacijos, ir tais, kurie gavę antrą gyvenimo šansą. Jos plati šypsena, humoras, noras padėti, jos šeimos šiluma neleido įtarti, kad gyvenime būta sukrėtimų. Aušra papasakojo apie Lietuvos asociaciją „Gyvastis“, „Kauno Gyvastis“ draugiją, jos narius, jų darbus ir veiklas. Įtraukti Viliją į „Gyvasties“ siūlomas veiklas, vykti į keliones, susitikimus su medikais ir pacientais sekėsi sunkiai. Vilija vis bijojo, nedrįso, tačiau pagaliau susitiko su likimo draugais ir ryžosi su „Kauno Gyvasties“ nariais išvykti į ekskursiją – į Kauno IX forto muziejų.
Per išvyką Vilija pamiršo savo ligas, klausė gido pasakojimų, nejučia pradėjo kalbėti su žmonėmis. Ji atrado paprastus žmones, kurie vienas kitą palaiko, padeda, pataria, žmones, kuriems jau nepažįstama baimė būti matomam, baimė paprašyti pagalbos.
Po šios ekskursijos Vilija labai pasikeitė. Ji pradėjo šypsotis. Įsitikino, kad į ją niekas nežiūri su gailesčiu. Suprato, kad turi būti laiminga gavusi dar vieną šansą gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Tai yra didelis Vilijos pasiekimas, grįžtant į bendruomenę ir gyvenimą.
