Su negalia susitaikė palengva
Igoriui buvo septyniolika, mokėsi tuomečiame Vilniaus politechnikume, mėgo dviračių sportą. Nelaimė tykojo per varžybas, jauną dviratininką užkabino autobusas. Sužaloto vaikino medikai neguodė, Igoris turėjo susitaikyti su mintimi, kad liks prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Ketveri metai po nelaimės buvo labai sunkūs.
„Gyvenome trečiame aukšte, laiptai buvo statūs, išeiti kur nors su neįgaliojo vežimėliu negalėjau, o ir pats nenorėjau.“ Buvęs sportininkas jautėsi bejėgis, priklausomas nuo artimųjų. Vis dėlto vaikinas surado jėgų neišeidamas iš namų baigti politechnikumą, o gavęs kompensaciją iš autobusų parko nusipirko savo pirmąjį automobilį – „zaporožietį“.
Jaunuolio mamai pavyko gauti butą pirmame aukšte ir išmokęs vairuoti Igoris pradėjo gyventi aktyviau. Jis įsitraukė į neįgaliųjų sportą: iš pradžių buvo „ratukininkų“ maratonai, krepšinis, vėliau mėgstamiausiu tapęs stalo tenisas. Jau 17 metų žaidžiantis stalo tenisą Igoris dalyvavo šimtuose varžybų Lietuvoje ir užsienyje.
Be to, dirbo specifinę įrangą neįgalumą turintiems žmonėms gaminančioje įmonėje „Puntukas“ kokybės tarnybos specialistu. Šiuo metu Igoris gyvena nuosavame bute, kurį įsigijo pasiėmęs paskolą, savarankiškai susitvarko buitį, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jis visuomet kupinas naujų drąsių sumanymų.
Automobilis turi tarnauti žmonėms
Neseniai Igoris nusipirko specialiųjų poreikių turintiems žmonėms pritaikytą automobilį: į jo vidų galima įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu, tereikia nuspausti mygtuką ir prievaža (pandusas), kuria neįgalus vairuotojas ir keleiviai įvažiuoja į automobilį, nusileidžia automatiškai, patogiai galima persėsti iš vežimėlio ant sėdynės. Vyras nutarė, kad „automobilis turi dirbti“ ir kreipėsi dėl darbo į „Socialinio taksi“ vadovą Joną Mulevičių.
„Socialinio taksi“ paslaugomis naudodavausi vykdamas į oro uostą, kai skrisdavau į varžybas. Man, judančiam tik neįgaliojo vežimėliu, būdavo labai patogu“, – pasakoja Igoris. Jis žinojo, kad Vilniuje veikiantis „Socialinis taksi“ tuo metu turėjo tik du pritaikytus automobilius, o visame mieste buvo per 600 žmonių, norinčių naudotis šio taksi paslaugomis, tad automobilių tikrai trūko. Jonas Mulevičius sako, kad, priimdamas į darbą Igorį, judantį negaliojo vežimėliu, jis priėmė ne tik taksi vairuotoją, bet ir žmogų, kuris savo pavyzdžiu įkvepia ir skatina kitus negalią turinčius žmones rodyti iniciatyvą ir ieškoti darbo, kurį pajėgtų dirbti. Mėnesį Igoris važinėjo su jau patyrusiais „Socialinio taksi“ vairuotojais, o pradėjo dirbti, kai atsirado žmogus, galintis dirbti jo asistentu, nes Igoris negali padėti judėjimo negalią turinčiam keleiviui taisyklingai pastatyti vežimėlio automobilyje, pritvirtinti jo ratų specialiais diržais, išnešti negalintį vaikščioti žmogų iš nepritaikytų namų ir parvežus vėl užnešti namo.
Įsijausti į naujas pareigas Igoriui nebuvo labai sunku, mat Vilnių jis pažįsta puikiai, o sudvejojęs bet kada gali pasitelkti į pagalbą navigacinę įrangą, tačiau pasimokyti teko. „Turėjau išmokti, kur ir kaip tinkamai statyti automobilį, kad žmogus, judantis vežimėliu, galėtų privažiuoti ir įsėsti.“
Igoris prisipažįsta, kad anksčiau mėgdavęs daryti staigius posūkius, bet gavo pastabą, jog vairavimo stilių privalo keisti. Anksčiau kantriai laukdavęs automobilių kamščiuose, dabar vyras ieško, kaip apvažiuoti vietas, kuriose jie susidaro, nes klientą būtina pristatyti į vietą nurodytu laiku.
Ne tik vairuoja, bet ir konsultuoja
Igoris pasakoja, kad dirbdamas susiranda ir draugų. Štai kartu su padėjėju tris kartus per savaitę į dializės procedūras veža Albertą. Igoris rūpinasi, kad Albertas neužsidarytų namuose – pats ketvertą metų buvo užsidaręs ir žino, kaip tai sunku ištverti. Jis ragina vaikinuko mamą prašyti socialinio būsto, kad gyvendamas pritaikytoje aplinkoje vaikinas būtų mobilesnis ir galėtų įdomiau leisti laiką, įsitraukti į neįgaliesiems siūlomas veiklas.
Kai paklausiu Igorio, apie ką jis kalba su klientais, vyras atskleidžia, kad mielai suteikia žmonėms teisinių žinių, nes prieš ketverius metus baigė teisės studijas Mykolo Romerio universitete. „Mano keleiviai dažnai pasakoja apie incidentus, kuriuos patyrė važiuodami viešuoju transportu: moteriai autobusas prispaudė ranką, vyras važiuodamas maršrutiniu autobusu krito ir patyrė traumą...“
Pats Igoris kartą negalėjo patekti į maršrutinį autobusą, nes vairuotojas nenuleido prievažos. „Tokių incidentų negalima tiesiog nuryti lyg karčių piliulių“, – sako Igoris ir pataria žmonėms kreiptis į teismą, pakonsultuoja, kaip tai padaryti.
Igoris džiaugiasi, kad gali dirbti tokias neįgaliesiems reikalingas paslaugas teikiančioje įmonėje ir tikina, jog paslaugos turi būti lengviau prieinamos, kad žmonės galėtų ne tik dalyvauti socialinėje reabilitacijoje, bet ir dirbti. „Dalyvauti renginiuose, dienos centrų veikloje, vykti į stovyklas yra puiku. Bet tik kai dirbi naudingą darbą ir jautiesi reikalingas, patiri pilnatvę.“
