Lemtis pasivijo svetur
Tapytojai tuomet buvo dvidešimt devyneri. Jauna, graži, kupina svajonių, gyvenimo džiaugsmo ir ateities planų. Menininkė kartu su vyru ir kitais kūrybinio sambūrio S.E.L. nariais bei Toronto menininkais lankėsi Šiaurės Amerikoje. XIX amžiaus pradžią menančiuose kariniuose įtvirtinimuose kūrė instaliacijas. Sekėsi puikiai, visi gyrė lietuvių darbus. Užjūryje jie dirbo pusę metų. Paskutinė menininkų darbo diena buvo saulėta, visų nuotaika puiki ir jokios blogos nuojautos. Rasa sumanė užlipti ant dirbtuvių pastato stogo, dar kartą žvilgtelėti į virš forto iškeltas milžiniškas vėjo gaudykles. Užlipo, norėjo garsiai sušukti „Kaip gražu!“, tačiau apsisuko galva, Rasa slystelėjo ir per žemą tvorelę krito iš dvidešimties metrų aukščio. Visa sulaužyta, be sąmonės, ji atsidūrė reanimacijoje.
Medikai neteikė vilčių
Rasa keturis mėnesius išbuvo komos būklės. Pusantro mėnesio Kanados ligoninėje. Iš Lietuvos atvyko išsigandę Rasos tėvai, artimiesiems medikai atvirai pasakė: „Bus pigiau parskraidinti į Lietuvą, negu laikyti čia. Pasveikti vilties maža.“ Kanados daktarai netikėjo, kad Rasa kada nors pradės sveikti, tačiau jos tėvas, vaikų chirurgas profesorius Benjaminas Siaurusaitis, atkakliai kartojo, kad viskas bus gerai. Jis taip tvirtai tikėjo, kad dukra atsigaus, kad savo tikėjimu ramino žmoną ir kitus artimuosius. Kova už Rasą tęsėsi Vilniuje, Santariškių ligoninėje. Šalia Rasos palatoje įsikūrė mama. Dalia Siaurusaitienė – architektė, bet paliko mėgstamą darbą ir nusprendė visą laiką būti su dukra. Rasa ilgai nerodė jokių sveikimo ženklų, bet ją mylintys žmonės neprarado vilties.
Kalėdų stebuklas
Atėjo Kalėdos. Tėvai nutarė pasiimti Rasą iš ligoninės, nors ji dar nekalbėjo, jai tebebuvo įstatyta maitinimo žarnelė, po septynių mėnesių gulėjimo buvo atrofavęsi raumenys. Bet visa šeima labai norėjo susirinkti drauge prie Kūčių stalo. Rasą prie stalo privežę neįgaliojo vežimėliu namiškiai tarėsi, kur jai būtų patogiau sėdėti, bet staiga įvyko stebuklas. Rasa parodė savo ankstesnę vietą. Namiškiai neteko žado. Jie suprato: Rasa suvokia, kur yra, pažįsta aplinką ir saviškius.
Rasa gydėsi dešimtyje reabilitacijos ligoninių Lietuvoje ir Švedijoje. Atgaivinti raumenis padėjo masažuotojai, kineziterapeutai. Reikėjo mokytis vėl žengti pirmą žingsnį, tarti pirmą žodį. Kokie brangūs buvo tie patys pirmieji vėl jos ištarti žodžiai „namas“, „mama“. Rasa pirmuosius žingsnius žengė įsikibusi į parankę tėčiui, nes mamai buvo per sunku ją išlaikyti. Bet greitai paaiškėjo, kad ji nevaikščios, perdėm sutrikusi pusiausvyra. Jauna moteris visam laikui atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį, susitaikė su mintimi, kad kitaip nebus, bet atrado jėgų vėl tapyti.
Pieštukas kairėje rankoje
Rasai reikėjo išmokti paimti šaukštą, pieštuką, o vėliau – teptuką, kreidelę. Būdama dešiniarankė ji vis vylėsi, kad atsigaus dešinioji, iš pradžių nė už ką nenorėjo dirbti kairiąja ranka. Ją visi tikino, kad verta bandyti. 1997-ųjų gruodį Rasa vis tik ryžosi dirbti kairiąja ranka. Tik pieštukas iš pradžių prie rankos buvo priklijuotas pleistru. 1999-ųjų sausį „Akademijos“ galerijoje buvo atidaryta pirmoji po nelaimingo atsitikimo Rasos Staniūnienės darbų paroda. Nuo to karto dailininkė jų surengė dar aštuonias.
Dailės studija balkone
Vilniuje, Filaretų gatvėje, jaukiuose Rasos tėvų namuose ant visų sienų kabo Rasos tapyti paveikslai, daugybė piešinių segtuvuose guli ant stalo. Balkone stovi molbertas. Vasarą balkonas virsta Rasos studija. Kairioji ranka dreba, bet tapytoja lieja potėpį po potėpio. Visuomet šalia būnanti mama paduoda dažus, o tėtis sakosi kantriai plaunąs nutaškytas balkono sienas. Rasa dirba kasdien. Vasarą – balkone, žiemą – kambaryje. Tėvas rodo šiemet nutapytus devynis Rasos paveikslus, o ji sako savo darbų pavadinimus: „Upelis“, „Miškas“, „Dangus“... Rasos darbai originalūs, jie tiesiog skamba spalvomis, stebina drąsa. Rasos tėtis prisimena, kaip per Rasos darbų parodą, vykusią „Arkos“ galerijoje, jos paveikslus tapytojas, dailės pedagogas Arvydas Šaltenis pavadino stebuklais, katarsiais ir vis klausė Rasos, iš kur ji semiasi tiek galios, tiek jėgos. Rasa sako, kad, sunkiai valdydama teptuką, savo jausmus, mintis išsako spalvomis, o minčių nuolat daug, kad tik spėtų visas išlieti. „Ateinančiais metais švęsime Rasos jubiliejų ir vėl vyks jos darbų paroda Šv. Jono gatvės galerijoje“, – sako Rasos tėtis.
Piešia tik vokiškais pieštukais
Kai paklausiu, ką dar veikia Rasa, ji sako: „Vis tapau... tapau.“ Prieš porą metų Rasai ištino lūpa, paskui pagurklis, tėvai išsigandę iškvietė greitąją pagalbą. Paaiškėjo, kad tokią alerginę reakciją sukėlė tuo metu naudoti pieštukai. Juos teko išmesti.
Skaityti Rasai sunku, per televiziją ji žiūri tik serialus, pavyzdžiui, „Kobra 11“, ir tuos, kuriuose vaidina jos brolis, žinomas aktorius Džiugas Siaurusaitis. Rasa kuria ne tik savo vizijų paveikslus, bet piešia ir tai, ką mato namų aplinkoje. Gėles, kurias atnešė tėtis, obuolius vazoje. Prie vieno paveikslo ji dirba kartais dvi dienas, kartais – mėnesį. Būna, kad nutaria perpiešti jau nupieštą. Prie didelės drobės dirbti jai sunku, tad piešia atskirus fragmentus ir sulipdo į didelį paveikslą.
Pasidžiaugiu, kad Rasos paveiksluose tokios gaivios, šviesios spalvos, ir klausiu, iš kur tas optimizmas, o ji prisimena, kad dar gulėdama ligoninėje savo likimo draugei sakė: „Būk stipri, žiūrėk į dangų. Aš visada žiūriu į dangų ir iš aukštybių gaunu jėgų.“
