Transplantacijos siaubas, virstantis gyvenimo stebuklu

„Visur taip šalta, kalenau dantimis, tarsi būčiau palikta lauke ant sniego. Aplink buvo taip balta ir nyku, o ta ryški šviesa tiesiai man į veidą tiesiog akino. Jutau aplink save zujančius daugybę žmonių, užsiėmusių savo darbais ir nekreipiančių dėmesio į mane, gulinčią ant operacinio stalo ir negalinčią pajudėti. Buvo sukausčiusi baimė“, – prisiminimais dalijasi Izabelė (vardas pakeistas), jau 8-erius metus gyvenanti su persodintu inkstu.

123rf nuotr.
123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Ieva Meškauskaitė

Mar 4, 2017, 7:00 AM, atnaujinta Apr 11, 2018, 10:17 AM

Izabelei buvo diagnozuotas III stadijos inkstų nepakankamumas, atlikta inksto persodinimo operacija. Net ir praėjus dešimtmečiui po ligos ir įvairių invazinių procedūrų dabar jau 26-erių mergina su jauduliu ir ašaromis akyse vis dar prisimena savo išgyvenimus.

Žinia apie ligą buvo nesuvokiama

Būdama vos šešiolikos, gyvendama nerūpestingą paauglių gyvenimą Izabelė išgirdo negailestingą diagnozę – jos inkstai beveik nebeveikia, todėl būtina griežta dieta, dienos režimas ir specialus gydymas.

„Pamenu, tyrimų rezultatai rodė labai aukštą kalio kiekį organizme, tai kenkė ir taip silpnai mano širdžiai. Turėjau atsisakyti daugybės mėgstamų produktų: šokolado, bananų, vynuogių, pomidorų. Net seiles rydavau pamačiusi ką nors valgant šokoladą. Buvo apmaudu!“, – pasakoja Izabelė.

Laikantis ypatingų nurodymų merginos būklė nė kiek negerėjo, atvirkščiai, tyrimų rezultatai rodė, kad inkstai visai nebeveikia. Merginai ir jos šeimai medikai pranešė, jog pakaitinė inkstų terapija neišvengiama.

„Žinojau, kad sergu, bet nesupratau, kas vyksta. Mama verkė, nesupratau, ką išvis reiškia tos dializės. Maniau, kad laikydamasi dietos ir rūpindamasi savimi pasveiksiu ir galėsiu gyventi kaip anksčiau. Toli gražu... Prasidėjus dializėms supratau, kad mano gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis“, – prisimena mergina.

Virtinė procedūrų

Izabelė pasakoja, kad nusprendus taikyti peritoninės dializės būdą iš ligoninės ji buvo paleista namo, o atvykti reikėjo paskirtą dieną, kai į paauglės pilvą turėjo būti įstatytas kateteris, per kurį ir atliekama dializė.

„Bijojau procedūros, tačiau laukiau, kol viskas baigsis. Prieš operaciją gydytojas supažindino mus su kateteriu ir parodė, kurioje vietoje jis bus įstatytas, tačiau po procedūros pabudusi palatoje pamaniau, kad sapnuoju. Pilvą slėgė didžiulė našta, kurią norėjau tuoj pat nusimesti, pykino, o ašaros byrėjo kaip pupos“, – skaudžias gyvenimo akimirkas prisimena Izabelė.

Laikui bėgant teko priprasti ne tik prie kateterio, bet ir prie aparato, kuris kiekvieną vakarą 9 valandoms buvo jungiamas prie merginos. Burzgiantis aparatas, kasnakt skysčio prisipildantis pilvas ir jo išsiurbimas tapo kasdienybe, tačiau praėjus vos metams Izabelę užklupo pilvo infekcija, todėl kateterį teko pašalinti ir imtis kitų gydymo metodų.

„Iš pilvo traukdami kateterį taikė nejautrą, o kadangi buvau 17-os, beveik pilnametė, centrinį kateterį nusprendė įstatyti netaikydami nejautros, kaip tai daroma suaugusiesiems. Mane atvežė į mažytį kabinetą, patepė kaklą kažkokiu skysčiu. Grėsmingai atrodantis vyras paėmė ilgą vamzdelį, atlošė man galvą ir smeigė juo tarp kaklo ir krūtinės. Seselė laikė mane, nors atrodė, kad nejudu. Mačiau aplink tykštantį kraują, skausmas buvo pakeliamas, tačiau jutau viduje slankiojant svetimkūnį, o baimės akys buvo didesnės už mane pačią“, – prisimena mergina. Tuomet atliekant dializes per įstatytą kateterį Izabelei teliko laukti operacijos – inksto transplantacijos.

Transplantacija – tarsi košmaras

Kadangi operacija buvo planinė, Izabelė buvo ruošiama iš anksto. Baimė buvo didžiulė, tačiau visų žodžiai, kad po jos gyvenimas pagerės ir bus kur kas lengviau, kaip sako pati mergina, guodė. „Pamenu, guliu palatoje ryte, žinau, jog po 10 minučių išveš į operacinę, ir svarstau: o jeigu nepabusiu, vadinasi, taip ir pasibaigs mano gyvenimas?“ – prisimena ne kartą apie mirtį galvojusi Izabelė.

Mergina pasakoja, kad iki to laiko, kai atsigulė ant operacinio stalo ir laukė naujojo gyvenimo, viskas vyko gana greitai. Tačiau tos kelios laukimo minutės prieš narkozę slinko lyg amžinybė. Deja, ne ką geriau buvo ir po operacijos.

„Kai pirmąkart pabudau, viską pamenu lyg per miglą. Aplink pypsėjo aparatai, perštėjo išdžiūvusią burną. Tik sumažinus nuskausminamųjų mažiau miegojau ir supratau, kas vyksta. Tinau, skysčiai kaupėsi organizme, o naujas inkstas nenorėjo veikti. Saujos vaistų, naujos procedūros, pasikartojančios dializės ir mėnesis be jokių pokyčių žadėjo blogiausia“, – nusivylimo ir ašarų akyse neslepia mergina.

Nors prisiminimuose vis iškyla aplinkinių kalbos, jog reikia ruoštis blogiausiam, nes inkstas neprigijo, Izabelė pasakoja meldusis ir kalbėjusis su inkstu, koks jis jai reikalingas, kaip jį myli ir kaip jis turi pradėti veikti ne tik dėl jos, bet ir dėl žmogaus, kuris pasiaukojo jį atiduodamas. Po pusantro mėnesio maldų, kalbų ir tikėjimo tyrimai ėmė gerėti, o ir atkeliavęs pavasaris pranašavo šviesią ateitį.

Paaugliško gyvenimo netekimas

Iš pradžių nesuskaičiuojamas laikas, praleistas ligoninėse, mokymasis namie ir atsiskyrimas nuo bendraamžių vertė jaustis atstumta. Izabelė prisimena, kad geriausios draugės vis dar ją aplankydavo, tačiau nebeliko apie ką šnekėti. Merginų niekas nesiejo, nebebuvo bendrų veiklų. Galiausiai, po transplantacijos, kai iš esmės pasikeitė Izabelės išvaizda, ji ir pati nebelabai norėjo su kuo nors bendrauti.

„Po transplantacijos nežmonišku greičiu ėmė augti svoris, nes nuo vaistų didėjo apetitas ir kūnas išsipūtė. Dėl staigaus svorio pakitimų ant kūno atsirado strijų. Nebetilpau nė į vienus drabužius, skruostai buvo kaip burunduko, ant kūno – nugaros, rankų ir net veido – atsirado plaukų. Dėl šalutinio vaistų poveikio išbėrė. Ir spuogų atsikratyti nepavyko nei su geliais, nei su kremais. Jaučiausi baisiai, o atėjus vasarai pasijutau dar blogiau. Nenorėjau net pagalvoti apie išėjimą laukan, vasarišką aprangą ar bendravimą su draugais“, – neslepia nuoskaudos Izabelė.

Gyvenimas nušvito

Mergina pasakoja, kad praėjo metai, kol organizmas priprato prie vaistų, ji atgavo jėgas ir ėmė suvokti, jog negali užsisklęsti savyje. Mintis apie išvaizdą užgožė stresas dėl baigiamųjų mokyklos egzaminų, o subalansuota mityba ir judėjimas padėjo susigrąžinti priimtinesnes kūno formas.

„Daug mokiausi, išlaikiau egzaminus ir įstojau į aukštąją mokyklą. Išvykau į vieną didžiųjų Lietuvos miestų, gana toli nuo namų. Atsirado naujų pomėgių, užsiėmimų ir draugų. Jie priėmė mane tokią, kokia esu. Žinoma, ne visi žinojo, kokias kančias man teko išgyventi ir kodėl kasdien turiu gerti saujas vaistų. Laikui bėgant visai atsigavau, tapau tokia kaip ir anksčiau, galėjau mėgautis gyvenimu ir atsigriebti už prarastą laiką. Tik tuomet supratau, jog transplantacija buvo tas stebuklas, kurio reikėjo išlaukti. Aš pražydau tarsi gėlė pavasarį“, – su džiaugsmu pasakoja Izabelė.

Mergina baigė mokslus, stojo mokytis toliau ir čiupo iš gyvenimo viską, ką jis davė. Dabar Izabelė dirba širdžiai mielą darbą, tikisi, kad surado savo gyvenimo meilę, ir svajoja apie žemiškus dalykus – vieną dieną išleisti knygą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.