Laisvė gyventi ir kurti
Justinas prisimena, kai paauglystėje atsirado internetiniai žaidimai, jis iškart suprato, jog išmokti programuoti yra jo svajonė, kurią įgyvendinti dar labiau paskatino draugas: „Pamenu, kartą draugas užsiminė, kad mėgina sukurti savo žaidimą, tada labai panorau prisijungti, o dar labiau paskatino jo frazė: „Juk tu nematai, to tikrai negalėtum padaryti“.
J. Kilčiauskas tuoj ėmė ieškoti internete įvairios informacijos apie programavimą, tačiau, neslepia, kad buvo gana sunku, nes mokykloje gaunamų anglų kalbos žinių nepakako sudėtingiems terminams suprasti. Vis dėlto rankų nuleisti jaunuolis nė neketino, uoliai ir toliau savarankiškai mokėsi, o dešimtoje klasėje jau ne tik turėjo tvirtus programavimo pagrindus, kuriuos dar labiau stiprino informatikos pamokos mokykloje, bet ir anglų kalbos žinios kur kas pagerėjo.
„Programuoti pradėjau nuo pagrindų, vėliau ėmiau kurti paprastus žaidimus, pavyzdžiui, gyvatėlę, valdomą rodyklėmis. Tada su draugu, kuris netikėjo, kad kada nors programuosiu, sukūrėme internetinį žaidimą, panašų į tuometį populiarųjį „Travian“. Tam, kad nepažeistume autorinių teisių, daug ką keitėme. Draugas kūrė dizainą, o aš rašiau loginius kodus. Mūsų kurtą žaidimą tada žaidė apie 15 žmonių“, – juokdamasis pasakoja Justinas.
Programavimo sritis, pasak Justino, vilioja neregius, nes tai tam tikra prasme suteikia jiems laisvės: „Turint kompiuterį ir internetą, galima tiek daug nuveikti. Neregiai apie tai, ką dabar gali nuveikti kompiuteriu, visai neseniai negalėjo nė pasvajoti. Labai gerai atsimenu, kai dar neturėjome kompiuterio namie, pavydėdavau sesei, kai ji laikraštyje skaitydavo televizijos programas. Galvojau, kad man niekada gyvenime taip ir neteks to padaryti.“
Sėkmės šaltinis – tinkamas nusiteikimas
Šiandien Mykolo Romerio universitete J. Kilčiauskas yra išmaniųjų technologijų verslo vadybos studijų trečiakursis. Tiesa, į šią specialybę jis perėjo po keleto savaičių programų sistemos studijose Vilniaus kolegijoje – matematinių žinių ir grafinės informacijos gausa, pateikiama neregiams sunkiai suprantamu formatu, pasirodė pernelyg didelė, bet minties grįžti į šias studijas ateityje jaunuolis neatmeta.
„Tam, kad įgyčiau geresnį išsilavinimą, į studijas leidausi iškart baigęs mokyklą. Pradėjus studijuoti su matančiais žmonėmis, skirtumas išties jautėsi, pirmąjį pusmetį buvo sunkiau, bet man patiko, – tikina Justinas ir priduria, kad universitete tekdavo susidurti ir su kitais iššūkiais. – Dėstytojai žino tik tiek, kiek tu pats suteiki jiems žinių: aš visad buvau ir esu linkęs paaiškinti, pasiūlyti jiems savo idėjų, kad kitiems neregiams po manęs būtų lengviau studijuoti.“
Iki bakalauro diplomo J. Kilčiauskui liko vos pusmetis. Po studijų jis svarsto apie du kelius: arba sieks magistro laipsnio, arba kibs į darbą kokioje nors įmonėje. Vaikinas neslepia: būna, kad ir mintys apie užsienį ima vilioti.
„Kartais pagalvoju apie gyvenimą užsienyje, bet tada suprantu, kad ir Lietuvoje yra ką veikti. Aš nenešioju rožinių akinių ir jokiu būdu nesakau, kad Lietuva yra pati geriausia šalis žemėje, bet iš tiesų tereikia tinkamai nusiteikti: kuo daugiau žmogus dirba, tuo daugiau padaro ir tuo daugiau nori veikti. Jeigu žmogus tingi, nenori nieko daryti, ima piltis skundai. Aš irgi galiu imti verkti, kad nematau, bet dėl to niekas nepasikeis“, – sako Justinas.
Darbdaviams Lietuvoje trūksta tikrojo pažinimo
Šiuo metu Justinas vienoje technologijų kompanijoje atlieka praktiką. Čia jis realizuoja sukauptas programavimo ir kitas studijų žinias. Vaikinas džiaugiasi, kad jo vadovas yra draugiškas ir supratingas.
Praktiką Justinui pavyko susirasti pačiam, per tris dienas, bet jis prisipažįsta, kad kreipėsi į keletą skirtingų kompanijų ir net ne vienos įstaigos atstovai, išgirdę, kad Justinas yra neregys, suskubdavo baigti pokalbį. „Lietuvoje visuomenė nėra užtektinai susipažinusi su neregiais. Kartais žmonės labai keistai į mus žiūri. Mūsų, neregių, užduotis yra pristatyti save kaip normalius žmones, kurie gali mokytis, siekti aukštumų darbo rinkoje, kurie gali padėti, nes ne tik mums reikia pagalbos, bet ir mes galime ją suteikti“, – aiškina jaunuolis.
J. Kilčiauskas supranta, kad verslininkams kyla įvairių dvejonių dėl neregių gabumų, o juk verslo žmonės paprastai orientuojasi į maksimalų pelną, siekia geriausio rezultato, tačiau daugelis jų nė neįsivaizduoja, kaip gerai kai kurie neregiai geba naudotis kompiuteriu, kokių privalumų gali pasiūlyti. Anot Justino, neregiai neretai nuvertinami be reikalo, nes visko galima išmokti, kai yra noro.
Ir šiuo atveju Justinas išties puikus pavyzdys – jaunuolis jau sukūrė keletą programėlių, skirtų išmaniesiems telefonams. Viena jų (kurta prieš penkerius metus ir veikia iki šiol) padeda neregiams orientuotis aplinkoje. Programa, kuria galima naudotis bet kuriame pasaulio kampelyje, rodo ir nusako atstumą iki norimos vietos bei kryptį (laipsniais arba pagal laikrodžio rodyklę). Justinas sako, kad būdamas neregys galėjo geriau nei regintieji suprasti, kokių funkcijų išties tokiai programėlei reikia.
Stereotipai – gajūs
J. Kilčiauskas pasakoja, kad prisistačius programuotoju, retai kuris nenustemba tai išgirdęs, bet labiausiai jį liūdina, kad dėl negalios žmonės ima gražbyliauti ar gailėti. „Žmonėms atrodo, kad jeigu jie ko klausia neregio, tai turi daryti labai atsargiai, o man sunku su tokiais žmonėmis bendrauti. Pastebėjau, kad žmonės, kurie džiaugiasi gyvenimu, nėra linkę apsimetinėti. O tie, kurie patys turi kompleksų, baimių, kalba su manimi visiškai kitaip. Galbūt jie kartais netgi jaučiasi nevisaverčiai, jog aš gebu kažką, ko jie negeba?“, – svarsto vaikinas.
Neretai programuotojas susiduria ir su žmonėmis, kurie stokoja žinių apie neregių gyvenimą arba tiesiog juos laiko stokojančiais išminties: „Aklas lygu kvailas. Kai kurie žmonės tikrai taip galvoja. Pasitaiko, kad važiuodamas autobusu paklausiu ko nors greta esančio žmogaus, o manęs puola klausti: „Kur tu važuoji? Kaip? Vienas? Tu lankai mokyklą?“ Negaliu su tokiu žmogumi bendrauti normaliai, iškart galvoju, kad jis pats nėra labai išmintingas.“
Svajoja padėti kitiems
J. Kilčiauskas nesiskundžia ir sako, kad Lietuvoje ir apskritai pasaulyje neregiams yra pritaikyta daugybė prietaisų bei technologijų. Vis dėlto tobulėti tikrai yra kur. Didžiausias siekis – suteikta galimybė visiems neregiams gyventi lengviau, o ne tik tiems, kurie išleisdami milžiniškas pinigų sumas išgali įsigyti naujų išradimų.
„Norėčiau prisidėti prie įvairių bandymų, kurie atskleistų, kaip neregiams galima pateikti kuo daugiau informacijos skaitmenine forma tam, kad būtų palengvintas vaikščiojimas, daiktų identifikavimas. Suprantu, kad jiems to reikia ir kaip jiems to reikia. Būtų smagu padėti ir nevaikštantiems žmonėms, ir kurtiesiems, pasitelkiant į pagalbą, žinoma, jų pačių patirtis“, – mintimis dalijasi Justinas.
Pasak programuotojo, matantiems žmonėms viskas labai paprasta, nes iškilus nesklandumų galima rinktis standartinius sprendimo būdus. Neregiams nuolat reikia ieškoti alternatyvų, naujų, savų sprendimo būdų, kas dieną galvoti kitaip.
Justino siekis – standartizuoti kasdienybę neregiams, kad jie galėtų savo energiją ir laiką skirti saviugdai, karjerai ir kūrybai. „Žmogaus, kuris niekada gyvenime nematė, didžiausia svajonė nėra praregėti. Mums to nereikia, juk nežinome, ką tai reiškia. Suvokiame tik tiek, kad jūs štai matote, kad už 15 metrų yra siena. O mums reikia iki jos prieiti, prisiliesti, kad tai sužinotume. Tad labai noriu atrasti būdą, kaip per atstumą sužinoti tai, ko akimis negalime pamatyti.“
