Nelengvas atėjimas į pasaulį
Prisitaikyti prie pasikeitusio gyvenimo susilaukus pirmagimio neretai tampa iššūkiu kiekvienai jaunai šeimai, o kai kūdikis gimsta silpnas ir medikai konstatuoja, kad ilgai negyvens, – tai jau ne tik iššūkis. Gitana pasakoja, kad dukrytė gimė atlikus cezario pjūvį, buvo silpna ir su kiekviena ateinančia diena ne stiprėjo, bet atvirkščiai – silpo. „Mažylė nieko nevalgė. Per mėnesį ji visiškai nepriaugo svorio, vis silpo, kol galiausiai namuose ėmė mėlynuoti.
Ligoninėje darė įvairiausius tyrimus, bet įtarė tik kepenų fermento trūkumą, o toks svorio neaugimas buvo nesuprantamas. Medikai man sakė, kad jei taip ir toliau, kito mėnesio pabaigos vaikas nesulauks“, ‒ skaudžias akimirkas prisimena Gitana.
Bet įvyko stebuklas, vaiko noras gyventi ir begalinės mamos pastangos priversti mažylę valgyti po truputį ėmė duoti rezultatų. Mergaitė ėmė augti ir stiprėti, nors visada buvo mažesnė ir silpnesnė nei bendraamžiai.
Lemtinga diagnozė
Mama pasakoja, kad dukrytei augant rimtų ligų tarsi ir nebuvo. Moteris pamena, kad mergaitė ganėtinai ilgai nelaikė šlapimo, bet gydytojai tik pasakydavo, jog viskas greit baigsis ir ji šį nepatogumą išaugs. Atkeliavus paauglystei šlapimo nelaikymas naktį baigėsi, tačiau, kaip sako mama, mergaitės pūslė visuomet buvo silpnesnė, o ir naktinių nelaimių kartais pasitaikydavo.
Gitana prisimena, kad vieną dieną šešiolikmetė dukra staiga pasijuto blogai, atrodė, kad susirgo gripu. Vis dėlto, kuomet jauna mergina jau net nenulaikė šaukšto sriubos, paaiškėjo, kad tai visai ne gripas. Nuo pat vaikystės įtartas kepenų fermento trūkumas, šlapimo nelaikymas ir anemija jau senai bylojo apie klastingą ligą – inkstų nepakankamumą.
„Viskas vyko taip greit, jog pamenu tarsi per miglą. Pirmiausia atsidūrėme Šiaulių ligoninėje, kurioje išgirdome, kad padarytų tyrimų rezultatai blogi. Su greitąja buvome nuvežtos tiesiai į Vilnių. Čia mums pranešė, jog diagnozuotas III lygio inkstų funkcijos nepakankamumas“, ‒ pasakoja moteris.
Gitana sako, kad gulint ligoninėje dukros gydytoja liepė apsispręsti, kurį pakaitinės inkstų terapijos būdą pasirinks, ‒ peritoninę dializę ar hemodializę, ‒ bei informavo, kad galiausiai merginos vis tiek laukia inksto persodinimo operacija. Mama prisimena, kad nepraėjus nė sekundei iškart gydytojos paklausė, ar galėtų tapti vaiko donore.
Visuomenės požiūris – neigiamas
Apsisprendusi tapti dukros donore, Gitana turėjo atlikti įvairiausius tyrimus, kad išsiaiškintų, ar yra visiškai sveika ir gali dovanoti savo inkstą. Buvo atliekama ir daugybė suderinamumo tyrimų siekiant patvirtinti inksto atitikimą merginos organizmui.
Moteris pamena, kad šeimos nariai, giminaičiai ir draugai dvejopai žvelgė į jos norą padovanoti inkstą dukrai. „Apsisprendžiau gelbėti savo vaiką net nedvejodama, bet iš aplinkinių sulaukiau ir neigiamo požiūrio, netgi priekaištų esą elgiuosi neatsakingai, nes palieku savo jaunesniąją dukrelę, vyrą ir netausodama savo sveikatos puolu gelbėti vaiką. Nesupratau tų žmonių, ir turbūt niekada nesuprasiu“, ‒ tikina Gitana.
Mamos rūpestis niekada nesibaigia
Vis dėlto mama nė nemanė kreipti dėmesio į tuos, kurie nepritarė jos poelgiui. Gitana pasakoja, jog stresas ir baimė prieš pat operaciją labai paveikė jos emocijas, nuolat mąstydavo, kaip viskas bus toliau, bet rūpestis savo sergančiu vaiku niekada niekur nedingo. „Gulėjau operacinėje prieš pat mane užmigdant ir galvojau, kad tik viskas pavyktų puikiai ir mano dukra pagaliau galėtų džiaugtis normaliu, gyvenimu ir jaunyste“, ‒ prisimena moteris.
Gitana pasakoja, kad po operacijos vos pramerkusi akis gydytojų ir vyro paklausė, kaip praėjo transplantacija ir ar inkstas jau veikia dukters kūne. Tačiau jis pradėjo veikti ne iš karto. Moterį apėmė neviltis ir skausmas žiūrint, kaip dukra ir vėl turi kankintis kamuojama ligos.
Dabar Gitanos dukra jau daugiau kaip septynerius metus gyvena dovanotojo inksto dėka. Moteris sako, kad yra be galo laiminga matydama vyresniąją dukrą džiaugiantis gyvenimu, dirbant, sportuojant ir energingai imant iš gyvenimo viską, ką jis gali suteikti.
Gitana neslepia, kad vaikai jai – brangiausias turtas, ir dėl jų laimės bei gerovės moteris galėtų viską. Pasak mamos, visai nesvarbu, ko vaikui reikia, kad jį išklausytum, paguostum, ar padovanotum inkstą – kiekvienos mamos pareiga yra besąlygiškai mylėti vaikus ir jiems padėti.
