Menas – geriausias gydytojas

Birštoniškiai ir kurorto svečiai dažnokai stabteli prie Neįgaliųjų draugijos pastato. Daugelio žvilgsnį patraukia langų vitrinose nuolat atnaujinama dailių dirbinių ekspozicija. Pravėrus pastato duris, pasitinka dar didesnė neįgaliųjų rankdarbių gausa: tapyti paveikslai ir medžio dirbiniai, mezginiai, nėriniai ir įvairiausi papuošalai, floristinės kompozicijos ir odos gaminiai. Šiuos puikius rankdarbius kuria būrelio auksarankės. Tarp jų ‒ ir jau aštuonerius metus meno dirbinius kurianti Ingrida Kašiubienė.

Ingridos Kašiubienės rankdarbiai – ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.<br>Aldonos Milieškienės nuotr.
Ingridos Kašiubienės rankdarbiai – ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas.<br>Aldonos Milieškienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Aldona Milieškienė

May 26, 2017, 12:42 PM, atnaujinta Apr 11, 2018, 10:26 AM

Norėjo tik padrąsinti sūnų

Meno dirbiniais, jų kūrimu Ingrida susidomėjo visai netikėtai. Sykį atėjusi į darželį pasiimti sūnaus, sužinojo, kad kitądien į grupę užsuks mergaitė iš meno mokyklos parodyti vaikams, ką galima padaryti iš vilnos, kaip nuvelti mielą daikčiuką. Auklytė ir Ingridą pakalbino ateiti. Moteris neatsikalbinėjo – ne mažiau nei vaikams jai buvo smalsu pamatyti, kuo gali pavirsti vilnos gniužulėlis.

Šis užsiėmimas jai taip patiko, kad panoro pasidomėti, kur galėtų daugiau apie tai sužinoti, išmokti sudėtingesnių darbelių. Rankdarbiai Ingridai patiko nuo vaikystės – mokykloje lankė darbščiųjų rankų būrelį, išmoko nerti, o vėliau ir virbalais megzti dailiausias ažūrines servetėles, kitus darbelius. Ir visada norėjo išmėginti ką nors nauja. Netrukus tokia proga pasitaikė. Sūnui Evaldui pradėjus lankyti mokyklą, Ingrida užrašė jį į dizaino studiją. Paslapčia tikėjosi – gal berniukas bus paveldėjęs motinos polinkį menui. Tačiau po kelių mėnesių šis pradėjo skųstis – esą studijoje vienos mergaitės, ir jis tarp jų nejaukiai jaučiasi. Studijos vadovė Vilma Krasauskienė surado išeitį – pasiūlė ir mamai ateiti į užsiėmimus. „Ko dėl vaiko nepadarysi...“ – prisiminusi aštuonerių metų senumo įvykius šypsosi Ingrida. Nusprendė pabandyti. Netrukus prie jos prisijungė dar viena kita mama, vadovė įkūrė suaugusiųjų grupę...

Sudomino „keptos“ rožės

Ingrida dizaino studijoje mokėsi 5 metus. Ne vieną rankdarbių rūšį čia išbandė: tekstilės, vilnos vėlimo, karoliukų vėrimo, tapybos ant šilko, keramikos, dekupažo, kūrė odos gaminius. Arčiausiai širdies moteriai buvo vilna, oda, tekstilė. Į juos visa galva ir paniro.

Ir Evaldas noriau į užsiėmimus vaikščiojo. Menas jam tikrai nebuvo svetimas. Dizaino studiją lanko iki šiol. Aštuntokui vaikinukui ypač sekasi kurti papuošalus. Pastaruoju metu jis užsiima tautinį kostiumą papildančiais stilizuotais papuošalais iš lino.

O jųdviejų mokslų pradžioje Ingrida ne kartą idėjų naujiems eksperimentams iš jo sėmėsi. Sykį iš studijos Evaldas parsinešė „keptą“ odinę sagę. Suaugusiųjų grupė to dar nebuvo dariusi, tad Ingrida „užsidegė“ pabandyti pati. Viena kita odos skiautelė kaipmat pavirto gėlės žiedlapiais, į keptuvę sugulė. Karštis padarė savo darbą – lapeliai išsigaubė, įgijo visai kitokią formą...

Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkė Julija Senavaitienė ne be reikalo Ingridą vadina odininke. Draugijos narių rankdarbių parodoje – daugybė įvairiausių I. Kašiubienės meniškų odos dirbinių. Dizaino studijoje ji išmoko ne tik iš keptuvėje pabuvojusios odos dirbinius kurti, bet ir šlapiuoju būdu ją apdirbti, kai prieš pradėdama dėlioti gaminį iškirptas detales dar vandens ir lipalo „pienelyje“ pamirko.

Romantiškasis pradas

Dažniausiai Ingrida kuria papuošalus. Akį traukia segėmis tapusios odinės rožės, tokios pačios spalvos ir formos apyrankės. Ir viena kita odinė dėžutė pūpso. Jų dangtelius taip pat pilnavidurės rožės puošia. „Esu nepataisoma romantikė, – prisipažįsta Ingrida.– Man norisi, kad tai, ką darau, būtų švelnu, gražu, sušildytų žmones.“

Moteris neslepia – kiekvienas naujas rankdarbis reikalauja įgūdžių. Iš karto dailaus dirbinio nesukursi. Tiesa, kartais pasitaiko išimčių. Ji gerai prisimena, kaip darė pirmąją odinę dėžutę. Netaisyklinga, kreivoka išėjo. Tada pabandė paglamžyti odą, kitokią gėlytę ant dangtelio priklijavo – ir atrodė visai meniškai. Birštono miesto mugėje toji dėžutė kaip mat surado savo pirkėją. „Odinėms vestuvėms (trečiosioms sutuoktuvių metinėms) dovanos ieškojęs žmogus ją nupirko, – prisimena Ingrida. – Kai pabandžiau padaryti tokią pat antrą – nebepavyko“.

Moteris pasakoja: ne kiekvienam gaminiui tokia pat oda tinka. Šlapiuoju būdu daromoms gėlėms tiks ir storesnė oda, o jeigu ją reikia ant ko nors užtempti, išryškinti po ja esančią faktūrą, tenka plonos paieškoti.

Tokiais iš vidaus iškylančiais ornamentais Ingrida dailina ne tik papuošalus, bet ir akinių ar telefonų dėklus. Ir porą Biblijų tokiais odiniais viršeliais yra „aprengusi“. Pirmiausia savosios gerokai nusidėvėjusius viršelius sugalvojo pakeisti. Iškarpė iš kartono raides, jas priklijavo ant naujojo viršelio, paskui viską plona vyšninės spalvos odele aptraukė. Taip labiausiai pasaulyje skaitomą knygą ir draugei atnaujino. Tik ši rožinę odą išsirinko.

Šilko gijomis išgražinti vilnos papuošalai

Kurorto svečių dėmesį iš tolo traukia Neįgaliųjų draugijos ekspoziciją puošiantis manekenas, papuoštas dailia iš juodos ir violetinės vilnos nuvelta kaklinuke (taip Ingrida vadina ne dėl šilumos, o dėl grožio moterims dėvėti siūlomą aksesuarą), prie jos pritaikytu veltu koljė su rožės žiedu. Kelių spalvų tokių komplektėlių yra nuvėlusi, kad kiekviena moteris prie savo garderobo prisitaikyti galėtų.

Ingridai labai patinka kurti rankdarbius iš vilnos. Nuo kažkada išbandyto sausojo vėlimo jau prabėgo nemažai laiko. Dizaino studijoje išmoko ir šlapiai velti. Dabar jos dirbiniuose abu būdai gražiai papildo vienas kitą, suteikia gaminiams originalumo. Eksperimentuoti mėgstanti kūrėja į romantiškų gėlių žiedlapius dar įvelia smulkutę gipiūro atraižėlę ar paskleidžia šilko giją. „Pasikeičia ir tekstūra, ir bendras vaizdas“, – internete atrastomis vėlimo technikos gudrybėmis dalijasi I. Kašiubienė. Tačiau moteris skuba patikinti: nei žurnaluose, nei internete matytų papuošalų nekopijuoja. Viską savaip perkuria, savo išmone prisodrina. Todėl ir mugėse (nesvarbu, kur jos vyktų – Birštone, Punske ar Vilniuje) į saviškius panašių dirbinių nesutinka.

Fantazijos kupiniems eksperimentams neatsispiriančios Ingridos dirbinių asortimentą neseniai papildė ir dar vienas nematytas gaminys – ekstravagantiška kepurė, papuošta sruoga lengvai krentančių garbanų. Moteris juokiasi – kol kas niekas ja pasipuošęs nebuvo, bet, kūrėja neabejoja, ji tikrai atras savo pirkėją.

Menas – geriausi vaistai

Ingridos rankdarbiai – ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Romantiškąjį koljė su rožės žiedu ji velia 12 valandų. Tiek laiko savo pomėgiui retas dirbantis žmogus ištaikytų. Dirbdama siuvykloje tokiais rankdarbiais neužsiėmė ir Ingrida. Viską pakeitė liga. „Streikuoja mano hipofizė (žirnio didumo posmegeninė liauka). Ramybės neduoda kraujagyslių problemos – galva svaigsta, rankos tirpsta, – vos keliomis frazėmis apie savo negalią užsimena Ingrida. – 1998-aisiais mano problemas diagnozavo. Kurį laiką gydė vaistais, o sveikatai negerėjant nutarė operuoti hipofizę. Deja, situacija nepasikeitė. Gal net pablogėjo, nes po narkozės labai sušlubavo atmintis. Nustatė 30 proc. darbingumo lygį. Į darbą siuvykloje grįžti negalėjau...“

Moteris neslepia – būna dienų, kai jėgos visiškai apleidžia. Kone per 20 „draugystės“ su negalia metų išmoko jai nesipriešinti. Dažnai sunkiosiomis dienomis net nekelia galvos nuo pagalvės. Pagerėja – imasi širdžiai mielo darbo. Pasak Ingridos, ne iš karto atrado tai, kas suteiktų palengvėjimo, kur galėtų save įprasminti. Į visavertį gyvenimą grąžino menas. Kūrybiniai ieškojimai, realiais dirbiniais virstančios idėjos suteikė pasitikėjimo savimi. „Gydausi menu. Jis ir geriausia profilaktika, ir vaistai, ir poilsis“, – sako kūrybos virš kasdienybės pakylėta moteris.

Ingrida nenoriai užsimena apie neseniai galvoje medikų pastebėtą cistą. Sako, dar vienai operacijai nepasiryšianti. „Ir toliau gydysiuos menu. Geros emocijos, besišypsančios žmonių akys veikia daug geriau nei medikų skalpeliai ar saujos piliulių“, – įsitikinusi Ingrida.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.