Aklas mokslo stebuklų meistras

Šiaulietis Antanas Žadeikis – neregys. Vyras ilgus metus dirbo fizikos ir matematikos mokytoju, fizikos laborantu. Jis didelis šių mokslų entuziastas, visą gyvenimą kūrė ir, jau būdamas pensininkas, toliau tebekuria įvairius prietaisus, originalias priemones, kurios padeda mokiniams suprasti matematikos, chemijos ir fizikos mokslų tiesas. Antanas sako, kad mato mokinių, savo vaikų, anūkų ir žmonos Veronikos akimis.

Senelis Antanas su anūkėliu Emiliu.<br>Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Senelis Antanas su anūkėliu Emiliu.<br>Nijolės Zenkevičiūtės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Kulvietienė

Aug 12, 2017, 9:00 AM, atnaujinta Apr 11, 2018, 10:35 AM

Nelaimė nepaliko vilties vėl regėti

Regėjimo Antanas neteko būdamas vienuolikos. Tuo metu su tėvais ir keturiomis seserimis gyveno Gedinčių kaime prie Kuršėnų, Šiaulių rajone. „Mano tėvelis buvo skardininkas, namuose visada būdavo daug skardos atraižų. Turėjo atvažiuoti svečių, tad mama man liepė sušluoti po kiemą išbarstytas šiukšles, skiedras ir sudeginti“, – lemtingą dieną prisimena vyras.

Pasidėjęs ant akmens didelį puodą Antanas kūrė laužą. Nenujautė, kad tarp šiukšlių yra ir sprogmuo. Niekas lig šiolei nežino, iš kur jis atsirado. Lyg to būtų maža, vaikas dar ir rastą dėžę su dažais įmetė į ugnį, kad geriau degtų, o kai pradėjo žarstyti, kažkas sprogo. Skeveldros išdraskė berniukui akis. „Nustojęs matyti, nebenorėjau gyventi. Sakiau mamai: išeisiu iš ligoninės ir manęs nebebus“, – pasakoja Antanas.

Teta įkalbėjo tėvus vežti berniuką į Odesą. Visi vylėsi, kad ten padarys operaciją ir vaikas vėl matys. Šeima išvyko kupina vilties, tačiau grįžo sužinoję, kad ir berniukas, ir artimieji turės susitaikyti su mintimi, jog vaikas jau niekada nebematys.

Antanas pasakoja, kad sunkiausia jam buvo išmokti orientuotis aplinkoje, savame kieme. Į miestą seserys jį vesdavosi už rankos. Kai eidavo per laukus, pievas, viskas būdavo gerai, o mieste mergaitės ir pačios suglumdavo. Aplinkiniai nuolat klausinėdavo: kas tam jūsų broliukui? Aiškinti, kas nutiko, nesinorėjo, tad vaikai nežinodavo, ką atsakyti.

Neregystė nesukliudė siekti mokslo

Kai berniukui atėjo metas mokytis, tėvai jį nuvežė į Kauno aklųjų mokyklą. Tuo metu Antanas su savo negalia jau buvo apsipratęs. Mokslai vaikinukui sekėsi, ypač fizika, matematika, chemija. Tačiau patyčių ir smurto jis neišvengė. Mokykloje mokėsi ne tik neregiai, bet ir silpnaregiai. „Užgauliojimai, – sako Antanas, – dar pusė bėdos.“ Bet tekdavo ir niuksų gauti į pilvą, ir sprigtų į galvą. „Atrodydavo, žengsiu žingsnį ir vėl gausiu, nes nematydavau, kas užgavo, o kartais verkdamas pradėdavau gaudyti skriaudiką, bet nepagaudavau“, – niūriai pasakoja vyras. Vėliau Antanas susidraugavo su kitu neregiu berniuku ir jiedu kartu kovodavo su skriaudikais.

Kaune Antanui atliko dvi operacijas ir įstatė akių protezus. „Tada man pasidarė lengviau bendrauti su kitais, o ir kitiems su manimi“, – neslepia vyras ir pasakoja, kad ne viskas aklųjų mokykloje buvo tik blogai. Čia jis išmoko groti akordeonu, pūsti dūdą. Vėliau, jau studijuodamas tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas), pradėjo skambinti gitara. Kambario draugas išmokė.

Antanas su kitu vaikinu iš aklųjų mokyklos studijavo matematiką. Draugas šiek tiek matė, tad buvo ir jo vedlys. „Studijų metais mane supo puikūs žmonės, – prisimena vyras. – Norėjau mokėti kuriai nors studentei 50 rublių iš savo gaunamos paramos, skirtos samdytis pagalbininką, bet tai išgirdusios kurso draugės sakė, kad visos ir taip man padės, jokių pinigų nereikės.“ Merginos savo pažadą ištesėjo ir jų bei kitų draugų padedamas Antanas sėkmingai baigė mokslus.

Vis dar įsimylėjęs savo mokinę

Baigęs studijas Antanas pradėjo dirbti Vilniaus vakarinėje suaugusiųjų aklųjų mokykloje. Mokė fizikos, matematikos, net astronomijos.

Čia vyras sutiko ir įsimylėjo savo žmoną Veroniką. Ji buvo jo mokinė, mokėsi aštuntoje klasėje, bet amžiaus skirtumas buvo nedidelis: jai tuomet buvo dvidešimt dveji, o jam – dvidešimt treji.

Jaunuoliai netrukus susituokė, susilaukė sūnaus Jono ir dukters Laimos, dabar jau turi pulkelį anūkų. Kartu jau beveik trys dešimtys metų. Vyras nematė, kaip atrodo jo išrinktoji, bet jautė ją širdimi.

Veronika – silpnaregė. Ji Antano akys, net rankos. „Be jos nebūčiau sukūręs ir pagaminęs tiek prietaisų. Ji padėjo ir padeda man atsiskleisti, išreikšti save. Kantri mano Veronika“, – giria žmoną Antanas ir pasakoja, kad ji padeda ir lygiai nupjauti geležį ar medį, ir matuoja, ir klijuoja. Visą laiką būna šalia, kol randasi naujas prietaisas. „Žmonai mano bandymai gal jau seniai įgriso, bet ji niekada neatsisako padėti“, – džiaugiasi vyras ir pasakoja, kad Veronika ne tik gera šeimininkė, bet, kai reikia, pabūna ir santechnike, statybininke.

Moteris sau visų nuopelnų neprisiima – sako, kad vyras sugeba ir duris suremontuoti, ir vinį įkalti, o prireikus, ir valgyti išverda. Namo bendruomenės nariai net ne visi žino, kad jis neregys, bendrauja kaip su reginčiu. Visi mato, kad Antanas pats į rūsį nueina, laiptinėje elektrą pataiso. „Bet be Veronikos rūpinimosi sunku būtų“, – neslepia vyras. Ji meiliai atsako, kad vyro eksperimentai ir jai pačiai labai įdomūs.

Paslaptingieji plaktukai ir kiti mokytojo išradimai

Antanas įduoda man į ranką ilgakotį plaktuką ir tvirtina, kad galiu jį puikiausiai nulaikyti ant piršto galo. Kote yra įkalta vinis, plaktukas laikosi ore, besiremdamas į pirštą tik vinies galu. „Kodėl plaktukas nekrenta?“ – klausia manęs pašnekovas ir tuojau pat paaiškina. Plaktuko galva yra padaryta iš putplasčio ir apklijuota aliuminio folija. Platesnėje galvos dalyje yra įtaisyta 0,5 kg sverianti geležis. Dėl to plaktuko masės centras atsiduria ne įprastinėje vietoje. Šį, kaip ir kitus prietaisus, Antanas pagamino mokiniams, kad jiems būtų lengviau suvokti fizikos dėsnius.

Vyras stengiasi mokinius sudominti ir radiotechnika – rodo paties padarytą popierinę sireną, smuiko garsus skleidžiančią bulvę, namų sąlygomis pagamintus kondensatorius, saulės baterijas iš lempučių. Visus prietaisus jis pagamino pats, išstudijavęs daugybę fizikos, chemijos, matematikos knygų.

Darydamas radijo stiprintuvą, kondensatorius, nenaudoja lituoklio. Viską pritvirtina medvaržčiais arba prikala vinutėmis. Antano nuomone, taip daug lengviau ir patogiau. Paklaustas, kaip nematydamas jis daro tokius darbus ir nesusižeidžia, vyras sako besinaudojantis specialiais įrankiais, skleidžiančiais tam tikrus garsus, ir iš jų suprantantis, ar viską daro tinkamai.

Bandymai sugulė į knygelę

Kai Antanas dirbo Šiaulių Gytarių vidurinėje mokykloje laborantu (dabar Šiaulių Gytarių progimnazija), bendradarbiai jį paskatino aprašyti atliekamus mokslinius bandymus. Knygą jis rašė trejus metus. Fiziko knyga „Paslapčių akademijos bandymai“ praplečia mokyklinį fizikos kursą, žadina mokinių smalsumą, norą ne tik atlikti aprašytus bandymus, bet ir imtis savų. O Antanas nesideda visažiniu, kviečia jam rašyti, diskutuoti. Ne vienam, skaitančiam jo knygelę, net mintis nekyla, kad šitaip išsamiai įvairius bandymus aprašęs žmogus yra neregys.

Neiškenčiau Antano nepaklaususi, ar dirbdamas mokytoju bendrojo ugdymo mokykloje nepatyrė mokinių patyčių, piktų išdaigų. Jis sako, kad mokiniai nelabai suprasdavę, jog jis nemato, o štai atliekamus bandymus stebėdavę it amo netekę.

Dabar Antanas kupinas planų, svajonių. „Noriu, kad mokiniai žinotų, jog mąstyti, išrasti galima ne tik sėdint prie kompiuterio. Be to, suvoktų, kad ir regėjimo netekęs žmogus gali pats kurti įdomių dalykų ir skatinti tai daryti kitus“, – sako atsisveikindamas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kodėl iškrėsta Darbo partijos būstinė?