Dainora buvo viena iš 2015 m. „Chorų karų“ nugalėtojo, aklųjų ir silpnaregių choro „Feniksas“ dainininkių. Muzika yra merginos gyvenimo tikslas, bet ji turi ir daugiau pomėgių. Žaisdama šoudauną (aklųjų tenisą) Dainora yra iškovojusi Lietuvos čempionės titulą, o laisvalaikį, kurio lieka vis mažiau, mėgsta paįvairinti kurdama akiai ir širdžiai mielus rankdarbius.
Kelias į muzikos pasaulį
Dainora vilnietė. Vienerius metus ji mokėsi bendrojo lavinimo pradinėje mokykloje. Dėl silpno regėjimo didelių problemų nekilo, tačiau jų galėjo kilti ateityje, todėl mokytojos patarti, tėvai pasirinko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Čia besimokant prasidėjo ir merginos pažintis su fortepijonu. „Į muzikos pasaulį atėjau tarsi atsitiktinai, – pasakoja Dainora, – LASUC veikė „Lyros“ muzikos mokyklos filialas. Daugelis bendraklasių jį lankė, tad pamaniau, kad gal būtų visai įdomu pabandyti ir man. Kodėl pianinas? Sugalvojau ir tiek, nei žinojau, kas tas pianinas, nei kaip jis skamba.“
Mergina prisimena, kad pirmieji keleri metai muzikos mokykloje buvo nelabai sunkūs ir greičiau priminė būrelį negu rimtą mokymą. Bene ketvirtoje klasėje dalis draugų nusprendė šiuos mokslus mesti. Kad neatsiliktų nuo „mados“, Dainora irgi nusprendė sekti jų pavyzdžiu. Pasilikti ją įkalbėjo fortepijono mokytoja. „Praėjo metai, kiti, o aš vis mokiausi, – prisimena pašnekovė. – Iš pradžių nerodžiau jokių pastebimų rezultatų. Lūžis įvyko gal tik kokioje šeštoje klasėje, kai tėvai nupirko elektrinį pianiną. Pradėjau daugiau groti ne tik mokykloje, bet ir namuose. Fortepijono mokytoja iškart pastebėjo. Septintoje klasėje pradėjo sakyti, kad gal reikėtų muzikos mokytis toliau. Na, gal ir taip, buvau dar vaikas ir apie ateitį pernelyg negalvojau. Ne daug ką supratau, bet lyg ir pradėjau ruoštis.“
Dar besimokydama Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, Dainora dalyvavo tarptautiniame Druskininkų konkurse „Muzika be sienų“ ir tapo jo laureate, du kartus vyko ir į tarptautinį festivalį Sankt Peterburge. Baigusi devynias klases, jaunoji pianistė toliau mokytis fortepijono specialybės išvažiavo į Klaipėdą, į Stasio Šimkaus konservatoriją. Čia jau gyveno ir dirbo buvusi jos fortepijono mokytoja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė – galbūt tai nulėmė ir pačios silpnaregės moksleivės pasirinkimą. Vis dėlto jis buvo nelengvas. Dainora prisimena, kad ir tėvai norą mokytis toli nuo namų sutiko gana santūriai: po aštuntos klasės, kai paprastai į konservatoriją stojama, dukros į Klaipėdą jie neišleido, pabijojo – teko įkalbinėti dar vienerius metus. Tuomet merginai buvo jau penkiolika ir specialybės ji pradėjo mokytis ne devintoje, o dešimtoje konservatorijos klasėje.
„Buvau pripratusi prie LASUC aplinkos, todėl gyvenimas konservatorijos bendrabutyje, mokymasis nebuvo kažkas labai netikėta, – prisimena mergina, – supratau, kad bus kitaip nei iki šiol. Šiek tiek nerimavau dėl mokslų, kad gali smukti pažymiai, gali būti sunku suspėti. Atėjau ne į devintą klasę, kaip kiti, bet į dešimtą. Mano draugai jau buvo pripratę prie mokyklos reikalavimų, dienotvarkės, o man reikėjo visa tai perprasti daug greičiau. Pirmieji metai buvo juodo darbo – labai daug grojau ir turėjau mažai laisvo laiko. Supratau, kad kitaip nespėsiu su visais, nepasivysiu ir todėl turiu daug dirbti savarankiškai. Keldavausi anksti, grodavau prieš pamokas nuo septynių ryto, po pamokų – iki devynių vakaro. Dėl silpno regėjimo didesnių nepatogumų nepatyriau, visi gerai priėmė ir labai greitai priprato. Bendrakursiams tiesiai šviesiai pasakiau, kad silpnai matau – tuo viskas ir baigėsi. Mažai prašau kitų pagalbos, susitvarkau pati, todėl ir problemų beveik nekyla.“
Dainora džiaugiasi, konservatorija jos atvykimui irgi jau buvo pasiruošusi ir silpnas mergaitės regėjimas mokytojų neišgąsdino. Gal kai kam iš pradžių ir buvo šiek tiek keista, bet visi labai greitai priprato. Juo labiau, kad mokinė pasirodė besanti ne tik pareiginga, bet ir gabi. Besimokydama konservatorijoje, Dainora dalyvavo ne viename pianistų konkurse ir visada užimdavo aukštas vietas. Ypač įsimintinas ir svarbus merginai, besimokančiai jau dvyliktoje klasėje, buvo tarptautinis jaunųjų pianistų konkursas Maltoje – Dainora jame užėmė pirmąją vietą.
Treji metai konservatorijoje prabėgo nepastebimai, vėl reikėjo rinktis gyvenimo kelią. „Rezultatai gerėjo – daug koncertų, daug konkursų, geri vertinimai. Sekasi, tai kodėl turėčiau blaškytis ir galvoti apie ką nors kita? – klausimu į klausimą, kodėl pasirinkusi studijas Muzikos ir teatro akademijoje, atsako pianistė. – Be to, kai mokaisi muzikinės pakraipos mokykloje, tai idėja, kad reikės mokslus tęsti, tarsi tvyro ore. Lietuva maža, daugiau aukštųjų muzikos mokyklų nėra, taigi kas belieka – Muzikos ir teatro akademija!“
Pianistės duona
Dainora juokauja, kad į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją stojusi šiek tiek iš inercijos ir – įstojusi! „Buvo tikrai baisu, – prisimena mergina, – į Muzikos ir teatro akademiją stoja žmonės, turintys gerą pasirengimą, baigę dvylikametes muzikos mokyklas, o aš rimtoje muzikos mokykloje mokiausi tik trejus metus. Mokslas akademijoje brangus, tikrai nebūčiau galėjusi už jį mokėti. Visai gerai pavyko ir įstojau į valstybės finansuojamą vietą. Stojančiųjų buvo daugiau nei 20, valstybės finansuojamos vietos – 7. Tai buvo viena geriausių tos vasaros naujienų.“
Po mokslų konservatorijoje įstojusi į akademiją Dainora sakosi ypatingo skirtumo nepajutusi: darbo principas čia nėra kitoks. Reikia paruošti repertuarą, aišku, didesnės apimties ir sudėtingesnį nei konservatorijoje, ir už jį atsiskaityti. Kaip dirbai ir atsiskaitinėjai, taip ir toliau – dirbi ir atsiskaitai. „Jau nebe moksleivis esi, niekas nenurodinėja, kaip gyventi, – pasakoja pašnekovė, – pats pasveri jėgas, galimybes, įvertini, kiek kuri paskaita svarbi. Pirmame kurse, kaip ir konservatorijoje, grodavau labai daug. Skirtumas tik toks, kad nėra paskaitų. Dabar groju gal jau kiek mažiau, bet dirbti vis tiek reikia daug, kitaip nieko nepasieksi. Matyt, taip yra bet kurios srities profesionalams.“
Studijuodama antrame kurse, D. Laukžemytė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre pradėjo dirbti muzikos mokytoja. „Niekada anksčiau nemaniau, kad galėčiau dirbti pedagoginį darbą, – sako Dainora, – bet, matyt, suaugau, atėjo supratimas ir tas darbas man pradėjo patikti. Dirbu mielai, ne iš reikalo, bet grojimo nenorėčiau apleisti.“ Ateinančiais metais Dainora gaus bakalauro diplomą. Apie magistro studijas mergina dar nelinkusi kalbėti. Anot jos pačios, studijų pasirinkimas yra labai platus, nebūtinai Lietuvoje ar net Europoje – reikia skaityti programas, vertinti savo galimybes, taip pat ir finansines. „Ką nors veiksiu, o kur, parodys laikas“, – sako pianistė.
Mokydamasi Muzikos ir teatro akademijoje, mergina rečiau dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir konkursuose. Anot jos pačios, pradėjus studijuoti, teko kiek kitaip susidėlioti prioritetus. Vis dėlto būsimosios pianistės muzikinis gyvenimas niekada neapsiribojo vien studijų programos reikalavimais. Ypatinga diena kūrybinėje jos biografijoje yra 2015 m. spalio 7-oji. Tą dieną Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre atidaryta fotografijų paroda „AccessAbility“. Jos atidarymo ceremonijoje dalyvavo Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Parodos svečiams, taip pat ir karališkajai porai, skambino Dainora.
Su jaunąja pianiste aptariame ne tik jos studijas, darbą, bet ir pianisto specialybę apskritai, reikalingus jai įgūdžius ir sugebėjimus. „Aišku, reikalinga klausa, miklios rankos, bet šito dar nepakanka, – samprotauja muzikantė, – dvi rankos turi dešimt pirštų, o kiekvienas pirštas – savo užduotį. Labai mikliai turi dirbti ne tik rankos, bet ir smegenys. Pianistui reikalingas erdvinis mąstymas, kad kiekvienas pirštas fortepijono erdvėje rastų savo vietą. Žmogus turi būti jautrus aplinkai, įvairiems įvykiams, kad galėtų juos išgyventi ir atskleisti atlikdamas kūrinį. Perteikti kūrinį sugebame ne visi – tuo ir skiriasi menininkas nuo amatininko.“
Pianistas, anot Dainoros, turi mokėti groti viską arba bent jau daug ką. Jai pačiai visada patiko Liudvikas van Bethovenas. Jo simfonijos yra iškilmingos, patetiškos ir gal labiau tinka atlikti oficialiuose renginiuose, tačiau fortepijonui kurta muzika labai mąsli, persmelkta tragizmo, niūrumo, užslėptų minčių. „Patinka klausytis baroko muzikos, bet pačiai ją groti labai sunku, nepavyksta įsijausti į laikotarpio dvasią ir jos adekvačiai perteikti. Romantizmas pernelyg įprastas mūsų ausiai, gal net šiek tiek pabodęs. Dabar mane gal labiau domina XX a. muzika: Sergejus Prokofjevas, Morisas Ravelis“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Širdžiai mieli pomėgiai
Muzika – didysis Dainoros gyvenimo tikslas, tačiau ji netrukdo merginai turėti ir kitokių pomėgių. Vienas jų – šoudaunas: dinamiškas, smagus aklųjų žaidimas, tarsi stalo tenisas, tik su barškančiu kamuoliuku ir rakete. Dar besimokydama aklųjų mokykloje ir konservatorijoje, mergina buvo viena stipriausių jo žaidėjų Lietuvoje. „Šoudaunas – labiau mokyklos laikų hobis. Besimokydama Klaipėdoje irgi nuvažiuodavau pažaisti. Tebepatinka iki šiol, bet dabar nebeturiu jam laiko. Visur, kur nori pasiekti aukštų rezultatų, reikia įdėti darbo, viskam reikia laiko“, – tikina mergina.
Kitas Dainoros pomėgis yra rankdarbiai – vėlimas iš vilnos, mezgimas. Tiesa, jis irgi labiau iš moksleiviškų metų ir tuomet vykusių technologijų pamokų. Vis dėlto, anot merginos, kai reikia sugalvoti kokią nors dovanėlę, prisimeni visus hobius ir visas kada nors išbandytas technologijas – tiesiog pasitelki vaizduotę ir kuri. O toliau jau – išradingumo reikalas.
Štai spalio viduryje Lietuvos aklųjų bibliotekoje surengta nedidelė, bet miela ir jauki D. Laukžemytės rankdarbių parodėlė: piktoji ir geroji ragana, drambliukas, undinėlė – tai tik keli jos sukurti darbeliai. „Man labai žavu. Gera, paprasta, žaisminga, – sako Dainora – aišku, kai darai, žiūri į tą darbelį rimtai, kad būtų ne kokia terlionė, bet šiaip vis tiek žavu ir žaisminga.“
