1948 m. įsteigta kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų profesinė kalvė be pertraukų savo misiją vykdo iki šiol ir į gyvenimą jau yra išlydėjusi per du tūkstančius profesionalų.
Centro istorija nuotraukose
Centras turi seną tradiciją. Kiekviena absolventų laida, prieš atsisveikindama su mokykla, kartu peržiūri skaidrių albumą, sukurtą būtent jai. Nenusižengta tradicijai ir šiemet. Iš nuotraukų galima susidaryti vaizdą, ko ir kaip mokiniai mokosi. Pačių kepti pyragai, siūti siuviniai, gaminti rankdarbiai, inkilai, spaudinių maketai – visko kadruose gausu. Į metraštį sudedamos akimirkos iš tradicinių, jau beveik dešimtmetį gyvuojančių trečiakursių stažuočių užsienyje – Šverino miesto (Vokietija) įmonėse ir įstaigose pagal „Erazmus+“ programos mobilumo projektą „Mokinių su specialiaisiais poreikiais stažuotė Vokietijoje“. Taip pat nuotraukos iš praktikos Lietuvos socialinių partnerių įmonėse, improvizacijų vakarų kavinių, madų demonstravimo ir kitomis temomis, akimirkos iš sporto varžybų, saviveiklos renginių, diskotekų. Nuotraukose atsispindi visas trejus mokslo metus trunkantis mokinių gyvenimas – kaip jie pratinosi mokytis, dirbti, draugavo, pykosi ir tobulėjo.
Neseniai Technologijų centro darbą atestavo Švietimo ir mokslo ministerija. Direktorė Ernesta Konovalčik kukliai pasidžiaugia, kad pedagogų darbui priekaištų beveik nebuvo. Priešingai, kolektyvas sulaukė nemažai pagyrų.
Potencialūs mokiniai
Kalbinama Technologijų centro direktoriaus pavaduotoja Žibutė Ubavičienė neslepia, kad absolventų šiemet kaip niekad mažai. Daug jų nebaigė mokslų dėl sveikatos. Paprastai baigiančiųjų būna apie keturias dešimtis. Kasmet į Technologijų centrą profesinių įgūdžių įgyti susirenka apie 140 vaikų bei jaunuolių nuo 16 metų. Priimami ugdytiniai, tiek jau turintys pagrindinį išsilavinimą, tiek jo neįgiję.
Technologijų centre sumažėjus mokinių, pedagogai apsisprendė, be sutrikusios klausos asmenų, priimti ir mokinius, turinčius intelekto, fizinių, raidos sutrikimų, kompleksinių negalių. Vis dėlto Technologijų centras stengiasi tęsti tradicijas ir ugdyti daug sutrikusios klausos asmenų. Pavyzdžiui, 2014 m. Technologijų centre jų buvo apie pusė.
Išskirtinis bruožas – gestų kalba
Iš kitų profesinių mokyklų Technologijų centras išskiria gestų kalba. Dauguma profesijų mokytojų yra baigę gestų kalbos kursus ir pamokas geba vesti pasitelkdami gestų kalbą. Kitas išskirtinis Technologijų centro bruožas – individualizuotos mokymo programos pagal kiekvieno mokinio poreikius ir gebėjimus, išskirtinis dėmesys skiriamas socialiniams įgūdžiams formuoti. Privalumas – ir nedidelės mokinių grupelės.
Sėkmės istorijos
Per trejus mokymosi metus atgavusiųjų pasitikėjimą žmonėmis ir savo jėgomis čia būna daug. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai į Technologijų centrą atėjo jau suaugusios seserys dvynės. Jos nemokėjo skaityti ir rašyti, bendravo tarpusavy pačių susikurtais gestais, o gyvenimo prasmę rasdavo tik piešdamos. Šiandien seserys – visavertės kurčiųjų bendruomenės narės. Jos įgijo amatą, skaito, rašo, bendrauja gestais, susirado draugų. Viena iš seserų sukūrė šeimą, augina vaikutį. Jų rankdarbiai ir piešiniai puošia Technologijų centrą, draugų, bičiulių, užsienio socialinių partnerių biurus ir namus.
Centro pedagogų tikslas – remiantis stipriosiomis asmenybės pusėmis, parengti jaunuolius visaverčiam gyvenimui ir darbui tarp sveikųjų. Centro absolventai pasklidę po šalies siuvimo, stalių, statybos įmones, bendroves „Maxima“ ir „RIMI“. Kai kurie gali didžiuotis, kad yra dirbę ar dabar dirba išskirtinius darbus. Pavyzdžiui, Lietuvoje žinomų drabužių dizainerių komandose. Vienas absolventas sugebėjo įsteigti savo vardo mažąją bendriją. Pedagogai tvirtina, kad centre diegiami ir verslumo įgūdžiai, nes niekada nežinia, ko gali prireikti gyvenime.
Įsidarbinimo rodikliai
„Nenorėtume, kad Technologijų centrą paverstumėte legenda, ‒ perspėja Ž.Ubavičienė. ‒ Tiesa tokia, kad apie 30 proc. ugdytinių dėl sveikatos, specialiųjų poreikių negali įsidarbinti.“
Anot pašnekovų, jie garantuoja vieną: iš centro ugdytiniai išsineš, kiek kam pagal jėgas, pasitikėjimo, orumo, drąsos, profesinių, socialinių įgūdžių. Pavyzdžiai liudija, kad baigus mokslus jų gyvenimas pakrypsta geresne linkme. Už tai dėkingi ugdytinių tėvai. Net jei jų vaikas nepajėgia iki galo integruotis į visuomenę, darbo rinką, jis vis tiek pasikeičia. Nereta šeima džiaugiasi išaugusiu šeimos nario savarankiškumu, sąmoningumu, susiformavusiu poreikiu susirasti užsiėmimą, išvirti pietus, papuošti namus. Suaugę kurtieji nėra patenkinti
„Pozityvumo kartelę“ nuleidžia buvusi LKD pirmininko pavaduotoja Vanda Vaitkutė. Ji teigia, kad labai myli ir vis dar ilgisi „tenykštės, 1964‒1967 metų amatų mokyklos“ (kurtieji pirmuoju profesinės mokyklos vardu Technologijų centrą vadina ir rodo tuo pačiu gestu iki šiol – autorės pastaba), kurią pati yra baigusi. Pašnekovė prisimena, kad patekti į aplinką, kurioje daug tokių kaip pats, tais metais reiškė išsigelbėjimą iš stereotipo gniaužtų, kad kurtieji esą nemokintini. Taip pat ‒ žinias, galimybes, darbą. Dar svarbiau – bendravimą, kurio kurtiesiems taip trūko.
Pasak V.Vaitkutės, šiandienė profesinio centro politika apriboja kurčiųjų profesines galimybes. Buvusi vadovė mano, kad, kai kurtieji sudaro vos pusę besimokančiųjų, tai ir dėmesio jiems tegali būti skirta tik pusė. Ji teigia, kad centro įstatų pakeitimas ‒ tai kelias į kurčiųjų profesinio centro sunykimą. Technologijų centro vadovai pripažino, kad ši dilema labai sunki ir jiems. Anot jų, rinkos dėsniai spaudžia daryti kompromisus.
Nepaisant šiandienos iššūkių, Technologijų centras gyvuoja ir tam tikrai grupei asmenų išlieka patikima pagalba integruojantis į prieštaringą, konkurencingą darbo rinką, socializuojantis.
