Socialinės reabilitacijos projektas, kurį jau penkerius metus vykdo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), turi savo pavadinimą ‒ Žmonių, turinčių fizinę negalią, mobilumo ir savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo projektas, bet tarp neregių jau seniai paplitęs trumpesnis jo variantas ‒ „Vasaros reabilitacija“. Projektas visų pirma skirtas per pastaruosius penkerius metus regėjimo netekusiems žmonėms.
„Vasaros reabilitacijoje“ jau dalyvavo daugiau nei 100 žmonių: kasmet po dvi grupes, kiekvienoje ‒ nuo 10 iki 12 dalyvių.
Kam reikia tokio projekto? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) respublikinio centro vyresnioji specialistė Audronė Jozėnaitė jo svarbą apibūdina taip: „Psichologai, sociologai seniai nustatė, kad žmogus, staiga netekęs regėjimo, labai dažnai nugrimzta į depresiją ir apatiją, kad vienam, be pagalbos iš šalies, įveikti netikėtai užgriuvusią negalią, yra labai sunku, o dažnai ir neįmanoma. Štai tada prireikia socialinio darbuotojo, reabilitacijos specialisto pagalbos. Daugelyje valstybių egzistuoja specialios reabilitacijos programos, reabilitacijos centrai, kuriuose negalios ištiktas žmogus gauna kvalifikuotą pagalbą. Lietuvoje tokios reabilitacijos programos ar centro iki šiol nėra sukurta, todėl LASS pati ėmėsi iniciatyvos ‒ bendradarbiaudama su Neįgaliųjų reikalų departamentu, 2011 metais pradėjo rengti socialinės reabilitacijos kursus. Kursai susideda iš dviejų dalių ‒ dvi savaitės vasarą ir savaitė rudenį. Pasirinkome keturias svarbiausias kryptis, buitinių ir socialinių įgūdžių ugdymą, Brailio rašto, orientacijos ir mobilumo mokymą ir supažindinimą su informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Kiekviena šių krypčių savaip svarbi, kiekviena padeda žmogui sugrįžti į aktyvų gyvenimą.“
Viena iš projekte dalyvaujančių mokytojų Grita Strankauskienė apie „Vasaros reabilitaciją“ sako: „Pati neseniai apakusio žmogaus sąvoka šiek tiek reliatyvi. Praktika rodo, kad pirmuosius pusę metų ar net metus apakęs žmogus paprastai nenori girdėti apie jokias reabilitacijas.
Kartais šis laikotarpis tęsiasi dar ilgiau, bet anksčiau ar vėliau iš depresijos ir apatijos pabundama ir tada prireikia reabilitologo pagalbos“. Pas mus atvyksta žmonės namuose, vien artimųjų globojami, išbuvę po trejus, penkerius ir daugiau metų. Efektas būna didelis: dažnai ‒ labai nelauktas. Netekęs regėjimo, žmogus paprastai mano, kad jis yra toks vienintelis. Atvykęs pas mus, pamato, kad tokių kaip jis yra daugiau, kad kiekvienas neregys ką nors gali ir moka, ko nemoka jis pats. Taigi vien psichologinė „Vasaros reabilitacijos“ kursų reikšmė yra didelė.
Dirbame su suaugusiais žmonėmis, todėl pirmiausia atsižvelgiame į jų gebėjimus, galimybes ir poreikius. Dažniausiai mokome to, ko žmogus pats nori išmokti ‒ gaminti valgį, skalbti drabužius, tvarkytis ir panašiai, moterys labai mėgsta siuvinėti, megzti. Mokomės ant duonos užsitepti sviesto, kepti mėsą ar blynus. Apakus net paprasčiausi buitiniai dalykai dažnai tampa iššūkiu. Kai kurie žmonės atvyksta visiškai neįsivaizduodami, kad neregys gali dirbti kompiuteriu ar naudotis išmaniuoju telefonu.
Per dvi savaites perprasti informacinių technologijų teikiamas galimybes ar išmokti laisvai vaikščioti su baltąja lazdele ‒ sunku, bet pirmąjį impulsą, poreikį domėtis, ieškoti, tobulėti daugelis žmonių gauna. Turime ne vieną sėkmės istoriją, kada žmonės po „Vasaros reabilitacijos“ pradėjo naudotis kompiuteriu ar savarankiškai vaikščioti su lazdele. Kai kurie įsidarbino socialinėse įmonėse, pradėjo mokytis.“
G.Strankauskienei antrina reabilitologė Daina Vitkauskienė, mokanti žmones orientacijos ir mobilumo Palangoje. „Pirmiausia žmonės mokosi orientuotis uždaroje erdvėje ‒ kambaryje, pastato viduje, tada išeiname į lauką. Praėjus kelioms dienoms po treniruočių pradžios vieną vakarą imi ir pamatai, kaip būrelis neregių su baltosiomis lazdelėmis traukia į parduotuvę. Tai geriausias tavo darbo įvertinimas. Darbas buvo ne veltui!“
Tiek reabilitacijos mokytojai, tiek patys kursų dalyviai pripažįsta, kad bene didžiausias perversmas įvyksta per kursus pasikeitus požiūriui būtent į lazdelės naudojimą. Mokytoja Janina Stuopelienė: „Žmogui atvykus klausiame: „Ar turite baltąją lazdelę?“ Dažnas atsakymas: „Taip, turiu, krepšyje...“ Išvažiuodami tie patys žmonės jau sako, kad su lazdele niekada daugiau nebesiskirsią.“
Nepanoręs pavardės atskleisti Kastytis kalbėjo: „Esu neregys jau dvidešimt metų, bet iki šiol lazdelę man atstodavo skėtis. Tik po šių kursų pradėjau su lazdele vaikščioti nuolat. Nemažiau svarbi ir psichologinė kursų atmosfera: namuose visi esame po vieną ir dažnai manome, kad, be mūsų pačių, pasaulyje neregių nėra. Čia realiai pamatome, kad yra kitaip.“
„Didžiausias „Vasaros reabilitacijos“ minusas, ‒ juokavo vilnietis Sigitas Sinkevičius, pernai pradėjęs mokytis masažo specialybės, ‒ kursai vyksta pernelyg trumpai. Jeigu būtų ilgesni, galėtume daugiau išmokti. Dabar gauname tik pradinių įgūdžių, postūmį domėtis, aktyviai gyventi. Tačiau daugeliui ir šito pakanka, kad neužsisklęstų tarp keturių sienų, grįžtų į aktyvų gyvenimą.“
Dauguma įvairiu metu kalbintų „Vasaros reabilitacijos“ dalyvių pripažįsta, kad, jeigu ne šios stovyklos ir jose įgyta patirtis, į aktyvią veiklą turbūt niekada nebūtų įsitraukę. Galbūt būtų kelionės į aklųjų biblioteką, garsinės knygos, gal vienas kitas apsilankymas pas regioninės organizacijos pirmininką, bet ne daugiau.
„Dabar mes nuolat lankomės Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre: šokame, grojame, giliname kompiuterinio raštingumo žinias“, ‒ sakė S. Baranauskienė, po „Vasaros reabilitacijos“ pradėjusi dirbti socialinėje įmonėje UAB „Liregus“.
Iki šiol socialinę apakusiųjų reabilitaciją Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga vykdė pati, savo jėgomis. Kasmet reikėjo teikti projektus, laukti ir tikėtis nežinant, bus skirtas jiems finansavimas, ar nebus. Visus tuos penkerius metus LASS siekė, kad būtų sukurta nuolat veikianti, pagrįsta mokslininkų rekomendacijomis, netenkančių regėjimo žmonių socialinės reabilitacijos programa.
Pagaliau pastangos pradeda duoti vaisių: ši reabilitacija įtraukta į Neįgaliųjų socialinės integracijos programos 2016‒2018 metų veiksmų planą. Tai reiškia, kad bus sukurta nuolat veikianti aklųjų socialinės reabilitacijos programa ar jos modelis, o apakę žmonės galės tikėtis nuolat gauti reabilitacijos paslaugas nepriklausomai nuo to, kiek ir kokių projektų vienais ar kitais metais bus finansuojama. Galima manyti, kad ir truks ji daugiau nei dvi savaites. Praktika parodė, kad tik socialiai reabilitavus žmogų galima kalbėti apie jo įdarbinimą, mokslą, aktyvią veiklą.
