Tema – mandalos
„Rengdami plenero programą, numatėme tam tikras veiklos kryptis. Tačiau menininkai – žmonės ypatingi, juos sunku įsprausti į rėmus. Todėl susirinkusiųjų nevertėme laikytis taisyklių, suteikėme kūrybinę laisvę. Tie, kurie pageidavo, vadovaujami patyrusių pedagogių, galėjo išmokti naujų meno kūrimo technikų. Turintys savo idėjų, apimti įkvėpimo, galėjo nevaržomi kurti originalius darbus. Organizuojant panašius renginius, labai svarbu sukurti šiltą, jaukią, kūrybiškumą skatinančią atmosferą. Tuomet rezultatai būna geriausi“, ‒ sako Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis.
Palangiškės menininkės, rengusios užsiėmimus plenero dalyviams, šiais metais parinko temą „Mandalos“. Jas plenero dalyviai vėlė iš vilnos ar narstė iš siūlų.
Vilnos vėlimo technikos susirinkusiuosius mokė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos dailės pedagogė Rasa Užpelkytė. Ji iš anksto pasiruošė įvairių spalvų vilnos gniutulėlių, adatėlių bei kitų reikmenų. „Mandala, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia ratą su centru. Tai – magiškas apskritimas, nuo kurio prasideda visata, ji – begalybės, vientisumo, pilnatvės simbolis. Mandalos būdingos kiekvienai kultūrai – taip galima būtų pavadinti ir lietuviškas saulutes, iš šiaudų kuriamus sodus“, ‒ teigia R.Užpelkytė.
Kuriant mandalas iš vilnos, naudota dvejopa technologija – „šlapioji“ bei „sausoji“. „Šlapiuoju būdu kuriamų mandalų gimimo procesas tarsi simbolizuoja kelią iš chaoso į tvarką; iš pradžių turi rankose šlapią vilnos gniutulą, dirbi su juo, taip gimsta kūrinys, atsiranda tvarka. Šis procesas padeda surikiuoti mintis iš chaotiškų į tvarkingas – žmonėms su psichikos negalia tai ypač svarbu. Be to, dirbant masažuojami rankų pirštai – tai aktyvina smulkiąją motoriką, padeda susikaupti“, ‒ kalba R.Užpelkytė.
Kurti mandalas iš siūlų susirinkusiuosius mokė tautodailininkė Irena Gačionienė. „Įprastas mandalas jau piešė visi. Norėjosi pasiūlyti ką nors nauja, dar nematyta. Technika, kurią naudojome, dar vadinama indėniška mandala, arba „Dievo akimi“ (Ojos de dios). Kurti darbelius iš siūlų neverčiau nė vieno, tačiau net ir tie, kurie buvo įnikę į savo piešinius, pamažu įsitraukė į kūrybos procesą. Iš siūlų sukurtus darbelius galima panaudoti praktiškai – kurti papuošalus Kalėdų eglutei, kitoms progoms. Be to, galima sunaudoti siūlų likučius, kurių yra kiekvienos rankdarbius mėgstančios moters spintoje“, ‒ pasakoja I.Gačionienė.
Kūrybos laisvė
Menininkai, plenere dalyvaujantys ne pirmą kartą, atsivežė į stovyklą jau parengtus būsimų darbų eskizus. „Renginyje dalyvauju antrą kartą. Apie tai, ką tapysiu Palangoje, pagalvojau iš anksto, nusipiešiau eskizą ant popieriaus. Liko tik jį perkelti ant didelio lapo“, ‒ aiškino Zigmas iš Mažeikių.
Taip gimė sodriomis spalvomis bei formomis išsiskiriantis lietuviškas peizažas. Beje, Zigmas labiausiai mėgsta piešti gamtą, jūrą. „Kurti įkvepia pamatytas vaizdas, patirta nuotaika. Pleneras – puiki galimybė išreikšti save, pasimokyti iš kitų, susipažinti su naujomis technikomis“, ‒ sakė Zigmas. Bene labiausiai patyręs plenero dalyvis noriai dalijosi savo žiniomis ir patirtimi su pradedančiaisiais menininkais.
Osvaldas iš Vilniaus taip pat buvo užsiėmęs savais darbais – ant iš anksto pasiruoštų lininių ruošinukų kruopščiai klijavo detales iš šiaudų. Jo paveikslėliai yra įkvėpti liaudies kūrybos, tačiau kiekvienas – savitas, gimęs menininko vaizduotėje. „Techniką, kurią naudoju, atradau pats. Pats prisirenku šiaudų, pats juos sukarpau, išlyginu. Kai kurie šiaudai įgauna aukso atspalvį, kai kurie – šviesesni. Juos naudodamas, įvairiai derinu spalvas. Kruopštus, dėmesio ir susikaupimo reikalaujantis darbas padeda nusiraminti“, ‒ pasakojo Osvaldas.
Vienas po kito patyrusio menininko rankose gimė įvairių dydžių ir formų paveikslėliai. Tik per uždarymo ceremoniją paaiškėjo, kodėl Osvaldas dirbo nepakeldamas galvos – savo sukurtais darbeliais jis apdovanojo visus, prisidėjusius prie plenero rengimo.
Kiekvienas darbas, atrodo, degte degė Marinos rankose. Moteris pristatė daugiausia ryškiaspalvių piešinių. Skubėjo išmokti naujų meno technikų. „Esu sibirietė, todėl mano darbuose juntama rusiška dvasia. Tačiau esama ir lietuviškų motyvų. Mane žavi ir įkvepia nuostabi Lietuvos gamta, taip pat lietuvių liaudies kūryba“, ‒ greitakalbe bėrė Marina.
Jos piešiniuose – ir sibirietiško kedro šakelė, ir šaltyje nunokęs šermukšnis, ir stilizuotos gėlės, ir feniksas, pakilęs iš pelenų. „Jis simbolizuoja mano dvasinę būseną – kad ir kaip būtų sunku, reikia kilti ir žengti gyvenimo keliu tolyn“, ‒ kalbėjo Marina.
Kūriniai – įvairūs
Tris dienas darbavęsi menininkai paskutinę plenero dieną pristatė savo kūrinius.
Linksmuoliui Dariui iš vilnos gimė smagus klounas. „Nuotaika buvo gera, todėl ir kūrinys – nuotaikingas. Tiesa, vilnai išdžiūvus, klouno lūpos šiek tiek pratrūko – matyt, jis per daug juokėsi“, ‒ linksmai nedidelius kūrinėlio trūkumus komentavo menininkas.
Nuotaikingumu išsiskyrė ir Dariaus piešinys. Saulėtą vasaros dieną jis nutapė... ryškiaspalvę žiemą. „Buvo labai karšta, todėl nusprendžiau atsivėsinti. Taip gimė paveikslėlis, kuriame – speigas, sniegas“, ‒ lydimas draugiško plenero dalyvių juoko, dėstė Darius. „Kondicionierius“, ‒ pavadinimą kūrinėliui čia pat priklijavo šmaikštūs kolegos.
Paslaugaus, geranoriško, visiems padėti pasiryžusio Romo iš Klaipėdos veltame paveikslėlyje nejučia išryškėjo oranžinės širdies kontūrai. „Buvo labai įdomu išbandyti naują techniką. Kūrybinis procesas įtraukė, o rezultatas pradžiugino“, ‒ atviravo Romas.
Motyvai – įvairūs
Simbolistiniais motyvais išsiskyrė palangiškės Kristinos kūryba. „Į saulę skrendanti gervė – tai siela. Tačiau niekada nereikia pamiršti, kad pakilęs pernelyg aukštai, gali sudegti ir nebegrįžti į Žemę“, ‒ savo kūrinį komentavo Kristina.
Alina iš Plungės, pradėjusi piešti vos prieš porą metų, vaizdavo gamtą. „Man visi sako, kad naudoju pernelyg tamsias spalvas. Tačiau man gražu. Jos atspindi mano dvasios būseną. Kurti visada įkvepia gamta, jūra. Galbūt į gamtą žvelgiu šiek tiek kitokiomis akimis, todėl ir piešinių spalvos – netradicinės“, ‒ misticizmu dvelkiančius darbus pristatė Alina. Renaldas iš Kauno sukūrė ne tik paveikslą, bet ir pasakojimą apie jį. „Mano piešinyje – aukso ieškotojas. Jis suranda lobį, kurį saugo gyvatė. Žmogus nudžiunga, o jo žmona nežino – džiaugtis ar liūdėti; jai baugu, kaip susiklostys gyvenimas. Pasirodo, jog permainos praturtėjus – ne į gera. Žmogui auksas neša vien tik nelaimes, todėl galų gale lobį jis išdalina aplinkiniams ir toliau gyvena jam įprastą gyvenimą“, ‒ piešinio turinį atpasakojo Renaldas.
Menininkai – ypač talentingi
Visi plenero dalyviai skirstėsi puikios nuotaikos, visi jie liko patenkinti puikiu renginiu. Vienintelis trūkumas, kurį pabrėžė susirinkusieji – būta per mažai laiko. Trijų dienų įgyvendinti kūrybiniams sumanymams ne visiems pakako. Tačiau ir per šį laikotarpį sukurta daug gražių bei meniškų darbų. „Šiemet į plenerą susirinko kaip niekada talentingi žmonės. Jų sukurti darbeliai papuoš mūsų bendrijos patalpas, be to, juos eksponuosime ir kitose vietose. Planuojame kitais metais dar vieną renginį žmonėms su psichikos negalia – Meno dienas, kur susirinktų ne tik gabūs piešėjai, bet ir muzikantai, dainininkai, kiti menininkai“, ‒ ateities planais dalijosi V.Nikžentaitis.
