Į pirmąjį susitikimą su terapiniu šunimi pasiūlėme važiuoti Marijai Feldman ir Ruslanui Kuranovui – jų fizinė būklė po vaikystėje patirto cerebrinio paralyžiaus labai panaši. Abiem pasireiškia stipri spastika, trukdanti greičiau mąstyti, aiškiai kalbėti, lengvai išsakyti susiformavusią mintį, sunkinanti net ir įprastus rankų, kojų judesius. Tikimės, kad terapinis šuo – labradoro retriverė Amber su kaniterapijos asistentėmis Daiva Kvedariene ir Karina Granat išvien su kineziterapeutu Juozu Valiukevičiumi, žinančiu globojamų žmonių su negalia problemas, padės sutrumpinti spastikos paveiktų raumenų surakinimo laiką ir atlikti kokybiškesnius, didesnės amplitudės, fiziškai stiprinančius judesius. Pažintis sukėlė džiaugsmą
Jau pažintinio užsiėmimo metu tapo aišku, kad terapiniu šunimi Amber susidomėję Ruslanas ir Marija užsimiršta, nuslūgus nervinei įtampai atsipalaiduoja ir gali laisviau atlikti kamuoliuko metimo judesį, švelniau paglostyti gyvūną. Skambėjo džiaugsmingi krykštavimai – siekdamas skanėsto, šuo laižė Marijos kumštį, surakintą spastikos, kol raumenys atsipalaidavo, ir Marija padavė skanėstą. Marija sutelkė dėmesį į šunį, švelnus plaštakos masažas liežuviu padėjo, ir spastikos laikas sutrumpėjo.
Dalydamasis įspūdžiais po susitikimo, Ruslanas pasakojo, kad jeigu įprastai judesį sunku atlikti, kyla pagunda jo visai nebeatlikinėti, o palaukti, kol kitas žmogus patarnaus, paduos, atneš. Tačiau mėtė vieną po kito kamuoliukus gaudančiam šuniui, „užsimiršęs“, kad jam sunku tą daryti – šuo motyvavo atlikti reikalingą veiksmą. „Tolimesni užsiėmimai bus ramesni, tolygesni, juose bus daugiau disciplinos“, – sako kaniterapijos asistentė Daiva. Ji su kineziterapeutu Juozu numatys tikslų terapinių užsiėmimų planą. Daiva, Juozas ir terapinis šuo – jau komanda.
Kaniterapeutas – nauja specialybė
Kai kuriose šalyse kaniterapija aiškiai apibrėžta kaip paslauga, kaniterapeutas – tai atskira nauja specialybė, įteisinta kaip mokytojo, gydytojo ar kitos tradicinės specialybės. Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje, Anglijoje kaniterapeutai su terapiniais šunimis oficialiai dirba ligoninėse. Kaniterapeutas gali užsiimti individualia veikla ar užimti kokioje nors įstaigoje etatą: taip jis dirbs oficialiai ir bus socialiai apdraustas. Deja, Lietuvoje tokie dalykai nėra teisiškai įvardyti. Lietuviams dėstanti Hanna Vojciechowska mini, kad oficialiai pripažinti ir įteisinti kaniterapiją Lenkijoje prireikė maždaug penkerių metų.
Moko kaimynai lenkai
Lietuvos kaniterpijos asociacija veikia vadovaudamasi pasauliniais standartais. Galioja patvirtinti įstatai, tam tikri veiklos standartai. Lietuviai kaniterapijos mokomi pagal lenkų metodikas, šunys ugdomi pagal lenkų modelį. Pagal jį šunys testuojami kartą per metus, laiko sunkų egzaminą, o praėjus metams – iš naujo testuojami.
„Jau treti metai specialistai iš Lenkijos rengia mums kursus, seminarus ir praktinius užsiėmimus. Kursus dažniausiai lanko žmonės su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, nes reikia platesnio suvokimo, noro gilintis, – aiškina Aurelija Staskevičienė, Lietuvos kaniterapijos asociacijos atstovė. ‒ Šią vasarą buvo dvi savaitės intensyvių mokymų. Dabar asistentai ir būsimieji kaniterapeutai atlieka praktiką, vėliau gaus Lenkijos švietimo įstaigos išduotą pažymėjimą“.
Deja, nei kaniterapeutai, nei kaniterapijos asistentai Lietuvos mokymo įstaigose neruošiami.
Mokytis pasirinko už Atlanto
Lietuvos kaniterapijos asociacijos prezidentę, psichologijos daktarę Vilmantę Pakalniškienę visada domino terapijos – šiek tiek kitokios, įdomesnės, netradicinės. „Suderinti klinikinės psichologės žinias ir prielankumą gyvūnams nebuvo sunku, – sako Vilmantė, prisipažinusi labai mylinti šunis. ‒ Dabar mokausi gyvūnų asistuojamos terapijos Denveryje (JAV) pagal aprobuotą podiplominio mokymo programą, kuri orientuota į psichoterapinio konsultavimo darbą. Gilinuosi, kaip psichologai kartu su terapiniais gyvūnais gali padėti problemų turintiems žmonėms“.
Kaniterapija gali būti taikoma visiems
Pasak Vilmantės, kaniterapija tinka daug kam, bet ne visiems reikalinga. Susitikimai su šunimi pagyvina ligonius, slaugomus žmones, kurie būna prastos nuotaikos, jaučiasi vieniši, liūdi, turi daug laiko. Mokslinėje literatūroje yra daugybė įrodymų, kad tokie susitikimai žmones gerai veikia: tą dieną pakelia nuotaiką, pagerina savijautą, net slopina skausmus.
Edukacija kartu su šunimi – tai jau pamoka. Jos prireikia, kai vaikas turi įvairiausių sutrikimų: dažnai pasitaikančių mokymosi, elgesio ir kitų. Arba yra nemotyvuoti. Jei vaikas nebijo šunų, šuo edukacijai yra labai „patogus“ gyvūnas: jis aiškiai rodo savo emocijas. Edukaciniai užsiėmimai naudingi ir suaugusiems žmonėms, patyrusiems smegenų traumas, kai būna pažeisti centrai, atsakingi už mąstymą, įvairias kitas funkcijas, kai reikia iš naujo mokyti žmogų, vėl jį motyvuoti.
Kaniterapija taikoma tuomet, kai yra tam tikrų sveikatos sutrikimų arba tam tikros psichologinės būsenos po psichinės traumos, išgyventos katastrofos, kai pasireiškia potrauminio streso sindromai. Pavyzdžiui, žmogus grįžo iš karo lauko vietovės; gyvena su vaikais pabėgėlių partizaninio gyvenimo aplinkoje. Anglai seniai pastebėjo, kad šunys padeda nurimti psichikos ligoniams, būdami šalia, lengvina jų psichozines būkles. O labiausiai kaniterapija tinka vaikams, turintiems raidos, proto, psichikos, fizinių ar kompleksinių sutrikimų. Kaip sudaromos darbinės komandos
Visame pasaulyje naudojama tokia patirtis: jeigu žmogus, baigęs kokius nors aukštuosius mokslus, dar tampa kaniterapeutu, tai jis tik savo mokslų srityje gali dirbti su šunimi vienas. Visose kitose srityse kaniterapeutas jis yra probleminės srities specialisto pagalbininkas. Pavyzdžiui, psichologas, kuris yra ir kaniterapijos specialistas, neišmano apie logopedo darbą. Jeigu logopedas jį pasikviečia padėti motyvuoti vaiką tarti garsus, pradėti kalbėti, tai jis su vaiku ir dirba, o psichologas tuo atveju tik ieško būdų, kaip terapinis šuo padėtų pasiekti tikslų.
Svarbu išsirinkti tinkamą šuniuką
Pasak Vilmantės, būtų idealu turėti formulę renkantis šunį, kuris galėtų tapti terapiniu. Kai kurios šunų veislės yra tinkamesnės dėl temperamento savybių: svarbu, kad šuo nebūtų per judrus, kad susivaldytų ar būtų suvaldomas; galintis greitai nusiraminti po susijaudinimo. Kai kuriems šunims tam reikia daugiau laiko, o taikant terapiją tai yra rimtas trūkumas. Tinkamesnių veislių šunys – kompanionai, kurie išvesti nuolat būti greta žmogaus. Be abejo, tarp šių kompanionų gali rastis netipinių šunų, kurie neatitinka veislei būdingų savybių. Kiekvienoje veislėje gali atsirasti ir tam tikras „perliukas“.
„Estijos kaniterapijos asociacijos prezidentė stebisi, kad pas juos atsirado basethaundų veislės terapinis šuo, – pasakoja Vilmantė. – Bet šeimininkai gerai jį auklėjo, socializavo, ir jo temperamentas pasirodė tinkamas šiai veiklai“.
Tačiau jeigu šuo perkamas jau norint jį išsiugdyti kaip terapinį, pirmiausia reikia galvoti apie veislę, atlikti išankstinį šuniukų testavimą, domėtis, kaip šunys socializuojami veislyne, kaip auginami ir auklėjami, kol dar maži. Kol šuo bręsta, nežinia, kas iš jo gali išaugti.
Lietuvoje nedaug dirbančių terapinių šunų
Lietuvoje yra tik 10 šunų, testuotų pagal lenkiškus terapinio šuns testus. Tik dalis jų aktyviai dirba. Šuniukams taikomi labai griežti standartai – jie negali dirbti daugiau nei nustatyta valandų; jų negalima alinti – ne tik todėl, kad šuo yra gyvas padaras, mylimas šeimininko, bet ir todėl, kad į jo mokymą ir ugdymą būna nesuskaičiuojamai investuota.
Kaniterapija užsiimti gali tik specialistai
„Pas mus apie kaniterapiją kalbama aptakiai ir buitiškai. Šuniuko paglostymas – jau kaniterapija. Vaikas nusišypsojo šuniukui bėgant pro šalį – vėl kaniterapija. Labai svarbi teisinga informacija: ne bet koks šuo, ne bet koks žmogus gali užsiimti kaniterapija, – pasakoja Kaniterapijos asociacijos atstovė Aurelija. ‒ Ši veikla yra nukreipta į jautriausius visuomenės sluoksnius – raidos sutrikimų turinčius vaikus, žmones su negalia – todėl norėtųsi, kad suteikta paslauga būtų kokybiška, reglamentuota; nebūtų atsitiktinių žmonių ar tam neparuoštų gyvūnų įsikišimo, piktnaudžiavimo atvejų“.
Neginčytina taisyklė – kaniterapijos užsiėmimui turi diriguoti specialistas. Todėl žmonės, gaunantys šias paslaugas, turi pasidomėti, kur mokėsi specialistas, ar šuo išlaikęs ne tik psichikos ar socializacijos testus, bet ir terapinio šuns testą. Kaniterapijos asociacijai atstovaujantys šunys testuojami pagal lenkiškus standartus, apie juos galima sužinoti pasiskambinus į Kaniterapijos asociaciją arba apsilankius šios organizacijos tinklalapyje.
