Tęsia gražią tradiciją
Parodą atidariusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, sveikindama parodos sumanytojus bei sportininkus, pasidžiaugė, kad Neįgaliųjų reikalų departamentas tęsia jau ne vienus metus ministerijos puoselėjamą gražią tradiciją eksponuoti nuotraukas, vaikų, negalią turinčių žmonių kūrinius. Pasak ministrės, ši tradicija ne tik šildo sielas, tačiau atlieka ir švietėjišką misiją, praturtina aplinką, kurioje dirba žmonės, padedantys spręsti neįgaliųjų problemas.
A. Pabedinskienė teigiamai įvertino veiklą, kurios jau ne pirmą kartą drauge su neįgaliųjų organizacijomis imasi Neįgaliųjų reikalų departamentas. Pasak jos, dalijimasis brangiomis gyvenimo akimirkomis kuria bendrystę tarp žmonių, šiltą žmogišką ryšį, vienijantį ir padedantį geriau pažinti vieniems kitus.
Dėkodama LTOK generaliniam sekretoriui Gintarui Zavadckiui už iniciatyvą surengti šią parodą, ministrė teigė, kad žmonių su negalia sporto čempionatų, tarptautinių varžybų, treniruočių stovyklų organizavimas skatina juos būti aktyvius, sportuoti ir siekti aukšto meistriškumo bei padeda integruotis į visuomenę, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į negalią turinčius žmones. „Savo pastangomis, atkaklumu ugdote būsimus čempionus, kuriate žmonių su negalia sporto ateitį, o sporto renginių akimirkomis, įamžintomis fotografijose, suteikiate galimybę gėrėtis parodoje“, – kalbėjo A. Pabedinskienė. Galimybė pažinti dar vieną neįgaliųjų gyvenimo pusę
Neįgaliuosius sportininkus pristatanti paroda – jau antroji Neįgaliųjų reikalų departamente surengta su šių žmonių gyvenimu, veikla, kūrybiniais gebėjimais supažindinanti ekspozicija. Neįgaliųjų reikalų departamento direktorė Asta Kandratavičienė priminė, kad šią gražią tradiciją pradėjo pernai čia eksponuota Lietuvos neįgaliųjų draugijos rengiamo dailininkų linoraižinių paroda, visus nustebinusi neįgaliųjų kūrybiškumu. Šioje parodoje eksponuojamos nuotraukos leis pažvelgti į kitą neįgaliųjų gyvenimo pusę.
Pasak parodos iniciatoriaus LPOK generalinio sekretoriaus G. Zavadckio, artėjant Rio de Žaneiro parolimpinėms žaidynėms, šiuo viso pasaulio neįgaliesiems svarbiu įvykiu norisi sudominti kuo daugiau žmonių, supažindinti juos su Lietuvos vardą pasaulyje garsinančiais neįgaliais sportininkais. „Pirmą kartą sumanėme išeiti į viešumą, – parodos atidaryme kalbėjo G. Zavadckis. – Čia eksponuojame nuotraukas ne tik iš paskutiniųjų parolimpinių žaidynių, bet ir senesnių laikų. Jei ne atkaklūs, ryžtingi mūsų sportininkai, nebūtų ir šios parodos.“
Tiesa, nors šalies neįgalieji jau 26-erius metus dalyvauja įvairiose pasaulio ir Europos sporto varžybose, retas kuris pakalbintas žmogus galėtų išvardyti geriausių neįgaliųjų sportininkų 10-uką ar bent jau 5-uką. O nuo 1992-ųjų, kai pirmą kartą išvyko į Barselonos parolimpines žaidynes, Lietuvos neįgalieji sportininkai jau dalyvavo šešiose vasaros ir vienose žiemos parolimpinėse žaidynėse, kuriose laimėjo 4 aukso, 11 sidabro ir 15 bronzos medalių. Ši paroda – puiki galimybė ir proga pasidžiaugti mūsų neįgaliųjų sportininkų valia ir stiprybe, mokėjimu siekti užsibrėžto tikslo.
Pirmyn veda sportinis azartas
Parodos atidaryme dalyvavęs Lietuvos aklųjų riedulio (golbolo) rinktinės narys Marius Zibolis šiam sportui paskyrė 26-erius savo gyvenimo metus. Su Lietuvos vardą pasaulyje garsinančia komanda jis yra dalyvavęs net keturiose parolimpinėse žaidynėse, dusyk kilęs ant jų sidabrinės pakylos. Pasak Mariaus, tokius aukštus rezultatus lemia susitelkęs, kryptingai dirbantis trenerių ir sportininkų tandemas, savitarpio supratimas. Ir, žinoma, kantrus darbas. Golbolo komanda treniruojasi kiekvieną dieną. Dauguma sportininkų – dirbantys žmonės, tačiau be kasdienių bent poros valandų treniruočių sportinės formos neišlaikysi.
O jeigu prieš akis pasaulio čempionatas ar parolimpinės žaidynės – treniruočių grafikas dar suintensyvėja. Tuomet rengiamos treniruočių stovyklos, kuriose būna po porą treniruočių per dieną. Marius nesiskundžia dideliu krūviu, ilgomis valandomis sporto salėje – juk, pasak jo, daro tai, kas patinka. „Golbolas – ko gero, vienintelė komandinė sporto šaka regėjimo negalią turintiems žmonėms, – pasakoja M. Zibolis. – Pasportuoji, išsilieji, nuotaika pasitaiso. Bet svarbiausia – pirmyn vedantis sportinis azartas.“ Šiuos golbolo pranašumus išskiria ir jau 10 metų šia sporto šaka užsiimantis Artūras Jonikaitis. Nuo vaikystės aktyvus vaikinas golbolą pasirinko dėl jį žaidžiant patiriamo malonumo: „Sportuoji ne vienas, komandoje, siekiančioje bendro tikslo. Tu padedi draugams, jie padeda tau tobulėti.“
Pasak G. Zavadckio, Artūras – jaunas, perspektyvus sportininkas. Šiemet jam, kaip parolimpinių sporto šakų didelio meistriškumo sportininkui, skirta valstybės stipendija. Vaikinas neslepia kol kas pasaulio, Europos čempionatuose nedalyvaujantis, tačiau tikisi, kad netrukus įsilies į rinktinę. „Visą laiką aukoju, padedu komandai treniruotis, – sako Artūras. – Viskas prieš akis.“
Į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes A. Jonikaitis dar nevyks. Ir M. Zibolis juokauja dar nežinąs, ar bus atrinktas į komandą – juk iš 9 žaidėjų važiuos tik 6. Bet gegužės pradžioje su komanda jis jau buvo nuskridęs į Braziliją, dalyvavo parodomosiose varžybose toje bazėje, kur vyks parolimpinės žaidynės. Ten buvo surengti du turnyrai: pirmajame dalyvavo pirmosios keturios paskutinio pasaulio čempionato komandos – brazilai, suomiai, lietuviai ir amerikiečiai. Prie antrojo turnyro dar prisijungė turkai ir švedai. Lietuviai iškovojo antrą vietą. Šįsyk brazilai buvo stipresni, bet Marius neslėpė, kad tikisi, jog parolimpinėse žaidynėse pasikeis su jais vietomis ir pagaliau iškovos aukso medalius. Rio de Žaneire dėl medalių varžysis 10 golbolo komandų. Nori sportuoti – atsivesk draugų
Tarp parodoje eksponuojamų nuotraukų – ir akimirkos iš neįgaliųjų tinklinio varžybų. Pasak G. Zavadckio, tinklinis – sporto šaka, dar negalinti pasidžiaugti aukštais rezultatais. Tačiau jeigu nebūtų tokių entuziastų kaip „Fenikso“ sporto klubo prezidentas, Lietuvos tinklinio rinktinės narys Eduardas Strašunskas, kai kurios sporto šakos gal apskritai nebūtų kultivuojamos. Panašiai mąsto ir pats E. Strašunskas. Jis sako besilaikąs paprastos taktikos: „Ateina žmogus į klubą, pasako norintis užsiimti viena ar kita sporto šaka. Sakau – gerai, atsivesk draugų ir sportuokite, viską padarysiu, kad galėtumėte tai daryti.“ Ir žmonės patiki klubo prezidentu, ateina, sportuoja. E. Strašunskas džiaugiasi, kad „Fenikse“ – 50 narių, 40 iš jų sportuoja aktyviai. Tik du iš pusšimčio nedirba, visi kiti ir po darbo suranda laiko aktyviam gyvenimui.
„Pagrindinė sporto šaka, kurią labiausiai saugojame ir kultivuojame – tinklinis, – pasakoja „Fenikso“ prezidentas, ypač didžiuodamasis kasmet vis didesnio visuomenės dėmesio sulaukiančiomis paplūdimio tinklinio varžybomis. – Paskui – lengvoji atletika. Turime vieną stiprų plaukiką – Edvardą Blaškevičių. Dar žaidžiame bočią, vėl atsigauna stalo tenisas. Tarp klubo narių turime ir Lietuvos čempionų, ir Europos prizininkų.“
Neįgaliųjų sportą pristatančioje parodoje – įvairioms sporto šakoms atstovaujantys žmonės. Jų pasiekimai, pasak Neįgaliųjų reikalų departamento direktorės Astos Kandratavičienės, jų atkalumas ir ryžtas – įkvepiantis pavyzdys mums visiems.
