Mokėsi fotografuoti
Lietuvos neįgaliųjų draugija kasmet rengia kūrybines stovyklas negalią turintiems žmonėms, vadinamuosius plenerus. Tai vieta ir laikas, kai jie gali parodyti savo gebėjimus, atrasti naujų pomėgių, pasisemti įkvėpimo. Šį kartą Ukmergės rajone, Vepriuose, galima sakyti, Lietuvos centre, susirinko dailininkai ir fotografai. Panevėžietis A. Giba sako laukiantis šių stovyklų – taip pabėgantis iš rutiniškos namų aplinkos į gamtą ir pasisemiantis kūrybinių jėgų. Kitiems plenero dalyviams tai gera proga išmokti fotografijos paslapčių. To jiems padeda šiemetė vadovė fotomenininkė Marija Čičirkienė. Na, o Algį patį kiti kūrybinės stovyklos dalyviai vadina mokytoju (beje, A. Giba taip pat vadovavo neįgalių fotografų grupelėms Panevėžyje).
Tačiau jis tokios garbės ginasi – sako esąs toks pats dalyvis, kaip ir kiti: norintis fotografuoti, eksperimentuoti ir nesibaiminantis, kad galbūt rezultatas nebus toks, kokio norėtųsi. Nesidžiaugia ir profesionalu kitų vadinamas: profesionalas tas, kuris duoną iš fotografijos valgo. Tačiau patarimų apie fotoaparato funkcijas, galimybes, nuotraukų redagavimą, fotografavimo techninius niuansus jis gali suteikti ne mažiau nei kitas vadovas. Ir nevengia to daryti: „Matau, kad žmonėms reikia paramos, daugiausia techninės. Pakonsultuoti niekada neatsisakau. Pasiseka, tada ir jie laimingi, ir aš patenkintas...“ Pasak A. Gibos, dalyvių lygiai labai skirtingi ir niekas nereikalauja, kad visi pateiktų vienodas fotografijas. Tiesa, šiek tiek apriboja duota tema. Šį kartą ji paprasta – „Žinia iš Veprių“.
Tapyba ir fotografija – atgaiva sielai
A. Gibos galimybės apribotos jo negalios – jis, patyręs kaklo traumą, juda tik neįgaliojo vežimėliu ir silpnai valdo rankas. Vyriškis fotografuoja tik iš vežimėlio, negali, kaip kiti plenero dalyviai, nuvažiuoti prie įspūdingai atrodančio medžio, pastato ar kito objekto, užbėgti ant kalno. Negali atsigulti ant žolės ir nufotografuoti vabaliuko. Kiti nuo kalno gali matyti įvairesnius peizažus, o jis turi fotografuoti tai, kas pasiekiama nuo asfaltuoto takelio. Ir savąjį nikoną paliko namuose, pasiėmė mažesnį, kuklesnį fotoaparatą. Draugas prie jo pritaisė rankeną, kad būtų patogiau laikyti rankose. „Vieta labai graži, tačiau kalvota. Gana sudėtinga gerų kadrų pagauti“, – sako A. Giba. Šį kartą jis fotografavo įvairių objektų, statinių fragmentus, o tvarkydamas nuotraukas „pažaidė“ su dviguba ekspozicija, komponavo po 2 kadrus.
A. Giba – ne tik fotografas. Ne mažiau dėmesio jis skiria ir tapybai. Šioje srityje jis taip pat daugeliui neįgaliųjų bendruomenės yra pavyzdys, ne kartą vedė užsiėmimus jų stovyklose Monciškėse. Plenere kartu su fotografais kūrė ir dalininkai, taigi, Algis sako, pas juos labai traukė užsukti. „Žiūriu į tą grupę, kur žmones tapo. Seilę varvinu. Jei bus kitokios aplinkybės, gal ir čia atvažiuosiu.“
A. Giba sako kūrybai laiko randantis nedaug. „Kūnas apribotas, po darbų nedaug lieka energijos. Dirbu pripuldamas. Yra energijos ar laisvos dienos būna, tada ir darau“, – dalijasi patirtimi kūrėjas. Jo teigimu, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad fotografijai reikia skirti mažiau laiko nei tapybai, tačiau tai netiesa. „Man fotografavimas – tik medžiaga. Daug laiko praleidžiu tvarkydamas nuotraukas prie kompiuterio. Jei padarai daugiau kadrų, reikia kartais ir kelias dienas pasėdėti“, – pasakoja Algis. Kontrastai, grūdėtumo mažinimai, ryškumo padidinimai – fotografas sako neatleidžiantis sau net ir nedidelių trūkumų. „Turiu šiek tiek perfekcionizmo“, – prasitaria. Jis mėgsta koliažus, nuotraukas komponuoja iš kelių kadrų.
Vyriškis prisipažįsta, kad pastaruoju metu kūrybinė ugnelė šiek tiek prigeso: „Apsikroviau namuose paveikslais ir nurimau. Guli namuose 50 darbų. Dalį padovanosi, kitus parduosi, o kas iš to? Kad tave žino kaip tapytoją? Na, pasieki tą tikslą ir viskas, – svarsto A.Giba. – Taip ir su nuotraukomis: spausdini, paskui voliojasi kur nors dėžėje. Dabar fotografijų iš žmogaus niekas nebeperka – kam pirkti, jei internete gali neblogos kokybės įsigyti. Šiemet stuktelėjo 50. Pradedi kelti klausimus: o kas toliau, o kam tai darai?“
Pasak Algio, kūrybai labai reikia išorinės motyvacijos. „Parodų nerengiu. Jei pajėgčiau, gal ir daryčiau, bet turiu kiekvieno veiksmo prašyti kitų – kad įrėmintų, kad pakabintų, nukabintų, kad nesubrūžintų rėmelių.“ Tiesa, rengia parodas internete, rodo jas draugams „Facebook“ socialiniame tinkle.
Darbas – aplinkos pritaikymo patikra
Pagrindinis A. Gibos darbas susijęs su aplinkos pritaikymu. Jis atsakingas už Panevėžio apskritį. A. Giba tikrina statybos projektus ir vertina, kiek jie atitinka teisės aktų reikalavimus pritaikyti visus naujus ar rekonstruojamus objektus žmonių su negalia reikmėms. Vėliau dalyvauja statinio priėmimo komisijos darbe. Pasak Algio, ne visiems projektuotojams savaime suprantama, kad objektai turi būti pritaikyti. Tenka ir ginčytis, įtikinėti, kyla ir labai aštrių ginčų, net konfliktų. Kartais tai būna sunku psichologiškai: viena vertus, turi apginti neįgaliųjų interesus, kita vertus – nesužlugdyti projekto. Algis sako įsigijęs varytuvą, psichologinį krūvį pavyksta įveikti važinėjant su juo. Be to, visada šalia yra kūryba, menas.
Vis dėlto darbas jam labai patinka. Ypač patiko pačioje pradžioje, kai tik pradėjo dirbti. O tai buvo beveik prieš 20 metų. „Kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, kas yra dabar. Visiškai mėgėjai buvome. Į komisijas nekviesdavo, projektų nederindavo, reikėdavo dėl visko kovoti“, – prisimena Algis. Jis džiaugiasi, kad darbas – namuose, prie kompiuterio, tad prireikus gali padaryti pertrauką, atsigulti, pailsinti kūną. O ir grafikas lankstus.
Dar Algis yra neįgaliųjų integracijos centro Panevėžyje įkūrėjas, 4 metus jam vadovavo. „Buvo entuziazmo, atrodė, kad reikia vietos, kur galėtų rinktis neįgalieji. Gavau dideles patalpas, per Žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociaciją pavyko gauti lėšų“, – sako A. Giba. Centrui vadovauti Algis nenorėjęs, bet įkalbėjo Žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė. Sutiko. Vis dėlto suprato, kad krūvis per didelis, o jėgų ne tiek ir daug. „Vertiesi ant kito šono, galvoji apie darbą, koks čia poilsis“, – Algis pasakoja, kodėl atsisakė centro vadovo darbo.
Traumą patyrė sklandydamas
A. Giba traumą patyrė sklandydamas – besileisdamas sklandytuvu be motoro užkabino aukštos įtampos laidą. Jam tada buvo 18 metų. Lūžo stuburas kaklo srityje. „Nukritęs pajutau, kad negaliu diržų atsisegti. Rankos paralyžiuotos guli šalia. Supratau, kad, matyt, bus kaklas lūžęs, nes toje vietoje labai skaudėjo. Sakiau: manęs nelieskite.“ Sąmonę buvo praradęs keletai ar keliolikai sekundžių, ne ilgiau, todėl viską jautė ir suprato. Tačiau kad trauma bus tokia rimta, vyriškis negalvojo. Pirmuosius metus praleido ligoninėje. „Buvau 100 procentų aptarnaujamas, tik gulėjau. Sėdėti negalėjau. Pasodina, apramsto pagalvėmis ir sėdžiu.“ Iš pradžių Algis tikėjosi, kad pavyks atsistatyti: juk sakoma, kiek per pusę metų pasieksi, toks ir būsi. Rezultatas nebuvo toks, kaip tikėtasi. Paskui turėjo viltį per 2 metus sustiprėti. Deja... Išmoko sėdėti, persėdo į vežimėlį, bet kūnas vis tiek liko labai silpnas.
Apie sklandymą A. Giba sako negalvojantis. „Gal priimčiau tai kaip ekskursiją vieną kartą per sezoną, bet rimtai užsiimti nežadu, – svarsto Algis. – Ir taip aplink mane daug kas šokinėja. Žmona pirmiausia. Nesinori kitų apkrauti. Kas man iš to, kad aš pats malonumą gaunu, o kiti vergauja. Negalėčiau pats įlipti į sklandytuvą.“ Nelengva jam prisitaikyti ir prie stovyklavietės Vepriuose aplinkos: nepritaikyta lova, kalvota vieta, sudėtinga reljefą įveikti, tačiau kasmet pasiryžta šiuos iššūkius priimti: „Fiziškai didelis krūvis, bet psichologiškai – didelis malonumas“, – šypsosi A. Giba.
Algis sako, kada tokie plenerai labai reikalingi – jie padidina neįgaliųjų veiklų pasirinkimą. Kūrybinėse stovyklose dalyvauja tik labai maža grupelė negalią turinčių žmonių, per visą Lietuvą beveik nepasijunta. Tačiau jie grįžę parveža savo patirtį – ima fotografuoti, galbūt tuo užkrečia kitus. „Nesvarbu, ar tai būtų fotografija, ar kokia kita veikla, svarbu, kad neįgalieji būtų aktyvūs, išeitų iš namų“, – dalijasi įspūdžiais A. Giba.
