Su profesoriumi kalbamės apie psichikos sveikatos politiką pasaulyje ir Lietuvoje, apie įsisenėjusias psichiatrijos problemas, apie vis dar pažeidžiamas psichikos ligomis sergančių žmonių teises.
Kokios, Jūsų nuomone, pagrindinės psichikos sveikatos problemos Lietuvoje?
Jau greitai sukaks dešimt metų, kai Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino Psichikos sveikatos strategiją. Ji yra gana pažangi ir remiasi šiuolaikiniais Pasaulio sveikatos organizacijos įtvirtintais principais. Bet ši strategija iki šiol nepradėta įgyvendinti.
Lietuvoje tebedominuoja gana primityvus biomedicininio ligų gydymo modelio variantas. Dėl to absoliuti dauguma lėšų skiriama medikamentams kompensuoti, gydymui psichiatrijos stacionaruose ir nuolatinei globai didelėse internatinėse institucijose. Kol toks modelis vyraus, dabar susiklosčiusios situacijos su savižudybių epidemija ir prasta vaikų bei suaugusiųjų psichikos sveikata pakeisti nepavyks.
Galima teigti, kad esminės permainos psichikos sveikatos politikoje dar nėra prasidėjusios. Iki šiol vyko tik jų imitacija.
Galbūt esminė problema – ne visada tinkamai paskirstomos lėšos, investuojamos į visuomenės psichikos sveikatą ir pagalbą psichikos negalią turintiems žmonėms?
Problema – ne lėšos, o požiūris į psichikos sveikatos problemas. Su lėšomis, kurios dabar ateina į psichikos sveikatos sistemą, – o tai yra apie 200 tūkstančių eurų kasmet, – galima būtų turėti veiksmingą ir šiuolaikišką pagalbos sistemą. Bet iki šiol sprendimus priimantys politikai remiasi patarimais tų, kurie atstovauja labai pasenusiems požiūriams. Lietuvoje įsteigta nemažai psichikos sveikatos centrų. Ar jų paslaugos prieinamos ir atokesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms?
Psichikos sveikatos centrų, kurie teikia ambulatorinę pagalbą, iš tiesų yra daug. Bet jie neturi galimybių teikti tikrąsias bendruomenines paslaugas žmonėms su sunkesniais psichikos sutrikimais. Dažnai jų veikla apsiriboja medikamentinio gydymo skyrimu.
Specialistų, kurie turėtų užtikrinti veiksmingą psichosocialinę pagalbą, tuose centruose yra per mažai. Bet šie centrai – pirminio psichikos sveikatos priežiūros lygio, taigi ir neturėtų visko aprėpti. Pasaulyje niekur nėra taip, kad pirminio psichikos sveikatos priežiūros lygio gydymo įstaigose būtų sprendžiamos visos ikistacionarinės problemos. Būtina tai pripažinti ir pradėti kurti bendruomenines paslaugas žmonėms su psichikos negalia, kad jie galėtų gauti ne tik vaistus, bet ir visas reikiamas psichosocialines paslaugas. Tokiu būdu šie žmonės išvengtų nuolatinės globos didelėse institucijoje. Bet šios paslaugos turėtų būti teikiamos antrinio lygio gydymo įstaigose. Labai svarbu, kad jos būtų atskirtos nuo pirminio lygio paslaugų. Kol neatskirta, turime chroniškais tapusius nesusipratimus – dabartinės sistemos gynėjai aiškina, jog esą pirminiuose centruose galima gauti visą reikiamą pagalbą.
Ar šiuo metu žmonėms su psichikos negalia vis dar trūksta užimtumo veiklų? Kokia vieta, organizuojant šias paslaugas, Jūsų nuomone, turėtų tekti nevyriausybiniam sektoriui?
Reikia pripažinti, kad tokių paslaugų Lietuvoje yra labai mažai, taigi aišku, kad jų nepakanka. Nevyriausybinis sektorius galėtų teikti didelę dalį šių paslaugų, o valstybė ir savivaldybės jas pirktų.
Vis dar kalbama apie žmogaus teisių pažeidimus gydant sergančiuosius psichikos ligomis. Ar tai tebėra realybė ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje?
Žmogaus teisės psichikos sveikatos priežiūros sistemose daugiau ar mažiau pažeidžiamos visur, tačiau nevienodas tų pažeidimų mastas.
Vakarų Europoje visi proceso dalyviai susitarę, kad nepriklausoma žmogaus teisių stebėsena turėtų būti vykdoma nuolat. Ypač rimtai prižiūrima psichiatrijos stacionarų ir nuolatinės globos įstaigų veikla. Lietuvoje iki šiol pastangas vykdyti rimtą stebėseną blokuoja tam tikros interesų grupės, kurios nesuinteresuotos tuo, kad į Lietuvą ateitų skaidri ir šiuolaikiška psichikos sveikatos priežiūra, kad žmogaus teisės būtų gerbiamos ne tik popieriuje.
Koks Jūsų požiūris į priverstinį gydymą?
Mano nuomone, priverstinis gydymas psichiatrijoje taikomas per dažnai. Tokiu būdu labai rimtai pažeidinėjamos žmonių teisės. Šiuo metu pasaulyje diskutuojama dėl galimybės visiškai atsisakyti priverstinio gydymo psichiatrijoje. Linkstama manyti, kad jis padaro kur kas daugiau žalos negu duoda naudos.
Jei išliktų taip vadinamos išimtys, kada tenka naudoti laikinus laisvės suvaržymus, jų taikymas privalėtų būti kur kas rimčiau ir nepriklausomu būdu prižiūrimas, negu tai daroma dabar.
Mano nuomone, psichiatrijos srities lyderiai visame pasaulyje ir Lietuvoje neturėtų kovoti už galimybę kuo dažniau taikyti priverstinius gydymo būdus. Jei psichiatrija yra medicinos sritis, tai nereikėtų didele psichiatrijos vertybe laikyti galimybę taikyti prievartą. Kur kas prasmingiau visiems kartu ieškoti būdų padėti žmonėms su psichikos sveikatos problemomis neprievartiniais būdais. Tokių būdų vis daugiau žinoma ir taikoma pasaulyje.
Ar manote, kad deinstitucionalizacijos procesas Lietuvoje vyksta sklandžiai?
Mano nuomone, deinstitucionalizacijos procesas Lietuvoje nėra prasidėjęs. Vyksta jo imitacija. Šiuo atveju mes atsiliekame nuo kaimynų Europos vakaruose, pietuose ir šiaurėje jau daugiau kaip penkias dešimtis metų. Toks apgailėtinas apsileidimas Lietuvai labai brangiai kainuoja.
Kokios permainos būtinos, kad situacija psichikos sveikatos srityje pagerėtų?
Politikai turi ryžtis nekosmetinėms permainoms ir apsispręsti, kokių patarėjų nuomonės jie klauso ir į kokių valstybių patirtį orientuojasi.
Požiūriai šioje srityje visada bus skirtingi. Politikų darbas – priimti sprendimus. Svarbu, kad jie apsispręstų, kokių ekspertų rekomendacijas palaiko. Iki šiol Lietuvoje politikai renkasi sovietinės psichiatrijos mokyklos atstovų patarimus.
Neseniai Lietuvoje vyko tarptautinių ekspertų pasitarimas, kur psichikos sveikatos situacija aptarta iš žmogaus teisių perspektyvos. Ar buvo priimta aktualių sprendimų?
Šis pasitarimas, kuriame dalyvavo ekspertai iš Vidurio ir Vakarų Europos, buvo skirtas padėti man parengti ataskaitą Jungtinėms Tautoms apie psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje.
Kalbėta apie tai, kokias investavimo kryptis siūlytume valstybių JT narių vyriausybėms. Sprendimai ekspertų pasitarime nebuvo priimami, o konsultacijos bus tęsiamos.
Kokius pagrindinius aspektus žadate paminėti ataskaitoje, kurią pristatysite Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybai?
Ataskaitoje apžvelgsiu situaciją pasaulyje ir regionuose. Bus kalbama apie tai, kaip investuojama į visuomenės psichikos sveikatą, kokių iššūkių yra šioje srityje, bus aptartos gerosios praktikos, nurodoma, kas trukdo gerinti psichikos sveikatą.
Be to, ataskaitoje aptarsiu pasaulyje įsivyravusį biomedicininį modelį, jo stipriąsias puses ir problemas, kurių sukelia jo perteklinis taikymas. Neabejotinai pasidalysiu rūpesčiu, kad psichikos sveikatos priežiūros įstaigose yra neleistinai daug žmogaus teisių pažeidimų, ir pateiksiu rekomendacijas, kaip galima būtų įveikti krizę dabartinėje psichikos sveikatos paslaugų teikimo sistemoje.
