Kalbu balsu, nes bijau, kad išnyksiu
O aktoriai nevaidino. Jie tiesiog pasakojo savo gyvenimo istorijas, iš kurių girdintieji galėjo pažinti jų pasaulį... „Kalbu neaiškiai, – pradėjo savo pasakojimą Jolanta, – tačiau kai bendrauju su kuo nors, kas girdi, stengiuosi kalbėti. Kalbu balsu, nes bijau, kad išnyksiu.“ Ji prisiminė sunkų darbą su logopedu ir sako, kad girdintiesiems ją sunku suprasti. Net ir jos dukrai sunku susitaikyti su neaiškia mamos kalba.
Moteris ir balsu, ir gestais susirinkusiesiems papasakojo apie savo gyvenimą. 1942 m. Jolanta susirgo meningitu. Vyko karas. Merginos mama atidavė visas brangenybes vokiečiui, kad ligoninėje jai suleistų vaistų. Ji liko gyva, bet apkurto. Jolantos močiutė meldė Dievo stebuklo, kad anūkė atgautų klausą, bet stebuklas neįvyko, ir dėl to močiutė dažnai ir graudžiai verkdavo.
Jolanta mokėsi gyventi ir tarp kurčiųjų, ir tarp girdinčiųjų. Jos aistra – šokis ir šaudymas. Moteris net užėmė antrąją vietą Lenkijos pirmenybėse. Tačiau gyvenimas nėra lengvas. Jolanta sako, kad gestų kalbos vertėjo jai reikia visur – teatre, stotyje, teisme, darbe. „Noriu, kad suprastumėte mane, kad suprastumėte pagrindinius gestų ženklus“, – viltingai prašo ji, o aktoriai rodo gestų kalba kasdien mūsų tariamus žodžius: „aš“, „tu“, „mes“, „apsikabinimas“, „meilė“ ir kitus, kuriuos turėtume mokėti suprasti ir pasakyti gestais.
Mama prižadėjo neduosianti valgyti, kol nepasakysiu „du“
Marta sako, kad ji gimė girdinti, tik kai jai buvo 1,5 metukų beveik visiškai apkurto. „Mano mama nesusitaikė su tuo, kad aš neprigirdžiu. Išmokė mane skaityti iš lūpų, o po to – skaityti lenkiškai. Kai buvau 4 ar 5 metukų, pasakė, kad neduos man valgyti, kol nepasakysiu žodžio „du“ arba „duok“.“ Marta prisimena, kad jiedvi su mama dirbo visą dieną. Galiausiai prieš vidurnaktį mergaitė buvo tokia alkana, kad pasakė žodį „du“.
Martai buvo labai sunku, bet mamos atkaklumas jai padėjo. Moteris dirba su girdinčiais vaikais ir moko girdinčiuosius gestų kalbos. Dėl mamos užsispyrimo ji be didesnio vargo gali pereiti iš girdinčiųjų į kurčiųjų pasaulį. Gestų kalbos Marta išmoko licėjuje ir pamatė, kokia tai graži kalba. Neprigirdinčiųjų mokykloje mokiniams nebuvo galima kalbėtis gestais, tačiau jie patys buvo susigalvoję slaptus gestų ženklus. Dabar retai juos prisimena, nes taisyklingos gestų kalbos ją išmokė Adamas – gestų meistras.
Rašau vaizdų poeziją
Adamui 22 metai, ir gestais jis kalba nuo mažumės. „Mano tėvai kurti, tad man tai natūrali kalba. Jie nemoka lenkų kalbos. Tad ir manęs neišmokė lenkiškai. Kurtiesiems lenkų kalba yra užsienio kalba.“ Mokykloje lenkų kalbos Adamo taip pat nemokė. Daugelis kurčiųjų buvo iš girdinčiųjų šeimų, tad mokytojai dirbo su jais, o Adamas sako, kad jautėsi tarsi vargšas kvailas kurčiasis, visgi jį kėlė iš klasės į klasę. Baigė Adamas septynmetę mokyklą, paskui – ir profesinę.
Dar neseniai vaikinas bijojo keliauti vienas, nes nesugebėjo orientuotis, tačiau susipažino su mergina, kuri paskatino jį atsikratyti šios baimės. Adamas turėjo nuvažiuoti pas ją traukiniu, tačiau stotyje jį ištiko šokas, jis nežinojo, kaip nusipirkti bilietą. Viskas baigėsi laimingai, mergina padėjo jaunuoliui susiorientuoti.
Adamas pasakoja, kad kuria vaizdų poeziją. Tai – ypatinga poezijos rūšis, kurią kurtieji kuria kurtiesiems.
Sunkiausia buvo išmokti žodį „batas“
Pavelas sako, kad gestais jis kalba pagal tam tikrą sistemą – kiekvieną žodį verčia į gestą. Berniukas nuo pat gimimo stipriai neprigirdėjo, tačiau mėgo muziką. Nieko nuostabaus, juk visa jo giminė yra labai gabi muzikai, visi groja kokiais nors muzikos instrumentais. Vyras prisimena kaip sėdėdavo prie fortepijono galvą atrėmęs į fortepijono kojelę ir klausydavosi.
Pavelas lankėsi pas logopedą. „Jis išmokė mamą, kaip turi su manimi elgtis.“ Mama laikė sūnų už gerklės, o jis – ją: ji leisdavo garsus, o berniukas stengdavosi juos mėgdžioti. Sunkiausias buvo žodis „batas“, kuriam išmokti prireikė mėnesio.
Pavelas yra dailininkas grafikas. Jis būdamas 28-erių išvažiavo į Švediją, nes Lenkijoje jo niekas nepripažino. Dabar Pavelas jau pensininkas. Jis grįžo gyventi į Lenkiją. Jis leidžia laiką su kurčiaisiais, nors jo žmona nėra kurčia. Gestų kalba jis kalba lenkiškai ir švediškai – jo galvoje du pasauliai, kurie vienas su kitu nesipainioja. Pavelas pasisako turįs implantą, tačiau girdįs kitaip negu girdintieji. „Jeigu jums atrodo, kad pakartoti tai, ką girdžiu, yra lengva, vadinasi, jūs neturite implanto,“ – sako vyras.
Spektaklio pabaigoje aktoriai pakvietė visus atsistoti ir drauge sugiedoti jų pačių sukurtą kurčiųjų himną. Atsistojame ir sugiedame: vieni – gestais, kiti – iš lapelių. Ir dabar girdžiu paskutines himno eilutes. Nagi, susivienykime, tada mes – jėga. Po spektaklio susirinkusieji aktoriams atsidėkojo „saulutėmis“ – tyliaisiais kurčiųjų plojimais. Jų mus išmokė ketvertas atlikėjų, kalbėję mums apie save, savo gyvenimą.
Režisierius gestų kalbos mokėsi iš aktorių
Po spektaklio „Menų spaustuvėje“ vyko diskusija, kurioje kalbėta trimis kalbomis: lenkų, lietuvių ir gestų. Paklaustas, ar seniai pažįsta kurčiųjų pasaulį, spektaklio režisierius Vojtekas Ziemilskis prisipažino, kad gestų kalba susidomėjo tik prieš pusantrų metų, o gestų kalbos mokėsi iš aktorių. „Tik pradėjęs kurti spektaklį supratau, kad yra begalės gestų kalbų. Savo gestų kalbą turi kiekviena tauta, kad jie susikalbėtų, reikalingas vertėjas. O versti į gestų kalbą yra menas, nes tai reiškia iš naujo sukurti istoriją. Nemokant gestų kalbos mūsų suvokimas yra ribotas“, – sakė režisierius.
Režisierius neslėpė, kad jį nustebino aktorių drąsa, nes pasakoti prieš visus savo gyvenimo istoriją yra labai sunku. „Ilgai nedrįsau prašyti Martos parodyti implanto, o Marta pasakė, kad parodyti žiūrovams implantą jai buvę daug lengviau negu pasakoti, kaip mama ją mokė kalbėti.“
Ar šis projektas bus tęstinis? Šito režisierius negalėjo pasakyti, tačiau visi keturi aktoriai sakė, kad nori pasakoti savo istorijas ir kitiems, nori išgirsti ir kitų žmonių istorijas, kurias jie papasakotų gestais.
