Lankosi įvairias negalias turintys vaikai
Nors pavadinimas „Čiauškutis“ asocijuojasi su kalba, į įstaigą priimami įvairias negalias turintys vaikai. Prieš porą metų šalia ne vieną dešimtmetį veikusio darželio duris atvėrė ir Specialiųjų poreikių vaikų dienos socialinės globos centras. Šiuo metu įstaiga atlieka švietimo, socialinės globos ir sveikatos priežiūros funkcijas.
Su lopšelinukais ir darželinukais įstaigoje dirba įvairių sričių specialistai: logopedai, psichologas, specialieji pedagogai, ergoterapeutai, kineziterapeutai, judesio korekcijos pedagogai, masažistai, užimtumo pedagogai, gydytojai ir kt. „Daugiausia šiuo metu darželį lankančių vaikų – su autizmo spektro sutrikimais. Tačiau yra ir judėjimo, kalbos, elgesio, emocijų, klausos ar kitokių sutrikimų turinčių vaikų“, – pasakoja įstaigos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Sonata Riaukienė.
Darželyje vaikai ugdomi pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, tačiau kiekvienam sudaroma individuali programa, atsižvelgiant į paslaugų poreikį, galimybes. „Taikome įvairias terapijos rūšis, stebime, ką vaikas gali dabar ir ko sieks toliau. Po pusmečio vaikų pasiekimai aptariami ir numatomi nauji žingsniai, nauji tikslai“, – aiškina direktorė Erinija Svarinskienė.
Pradėti ugdyti – kuo anksčiau
Šiuo metu darželyje veikia dvylika grupių. Jas lanko 136 specialiųjų poreikių turintys vaikai. „Į mūsų įstaigą dažniausiai pakliūva „nepatogūs“ vaikai, nepritapę kitose įstaigose. Kitaip besielgiančių vaikų ugdymo įstaigos nenori, visiems reikia mielų. Beje, sudėtinga dirbti ne tik su vaikais – tėvai taip pat ateina pas mus susidūrę su emocinėmis problemomis, neretai patyrę psichologinį terorą kitose įstaigose. Daug dėmesio tenka skirti ir jiems“, – pasakoja E. Svarinskienė.
Pasak jos, neįgalaus vaiko gimimas kiekvienai šeimai – didžiulis stresas, kuris prilyginamas artimo žmogaus netekčiai. „Tėvai neišsyk susitaiko su jiems siųstu likimo išbandymu. Dažnas bando save įtikinti, kad vaiko problema – laikina, problemos išsispręs savaime. Tačiau paprastai taip nebūna.“
Pasak įstaigos vadovės, neretai tėvai nenori įsiklausyti į specialistų rekomendacijas, jas interpretuoja savaip, ignoruoja vaiko negalią. Dažnas ir pagalbos bijo ieškoti, nenori pripažinti, kad vaikui jos reikia. Anot E. Svarinskienės, labai svarbu, kad šeimos nariai kuo anksčiau susitaikytų su vaiko negalia. „Deja, tokių, susitaikiusių, šeimų mūsų įstaigoje – mažuma. Paprastai tėvai vaiko negalios faktą pripažįsta tik sūnui ar dukrai pradėjus lankyti mokyklą.“
Pasitaiko, kad šeimos gėdijasi neįgalaus kūdikio, slepia jį net nuo artimiausių žmonių. „Tėvams vis dar atrodo, kad jei susilaukei negalią turinčio vaiko, esi paženklintas. Tai – sovietinio palikimo pasekmė, kai neįgaliųjų „nebuvo“. Kenčia ne tik tėvai – patyčių sulaukia ir neįgalaus vaiko broliai ar seserys. Savo darbe susiduriame su įvairiausiomis šeiminėmis dramomis“, – kalba E. Svarinskienė.
Neįgalių vaikų tėvai dėl juos ištikusio likimo būna linkę kaltinti visus aplinkui. „Besisvaidant kaltinimais, pražiūrimi svarbiausieji vaiko metai, kuomet ugdymas duoda geriausių rezultatų. Jei vaikas nelavinamas, neugdomas iki penkerių metų, vėliau jam padėti būna sunku. Dar viena problema – dažnai tėveliai mano, kad su vaiku turi dirbti tik specialistai. Tačiau daug pastangų turi įdėti ir šeima. Kuo anksčiau ji įtraukiama į ugdymo procesą, tuo geresnių rezultatų pasiekiama“, – sako S. Riaukienė.
Teikiama kompleksinė pagalba
Turintiems negalią ar specialiųjų poreikių vaikams darželyje teikiama kompleksinė pagalba. Kiekvienoje grupėje ugdoma po dvylika skirtingas negalias turinčių vaikų, kiekviena grupė turi savo dienos ritmą, dirba pagal individualias programas. Yra dvi tik autizmo sutrikimą turintiems vaikams skirtos grupės. Jose – po aštuonis vaikus. Tačiau visi vaikai kartu būna tik per grupinius užsiėmimus – iškart po bendros ryto rato veiklos jie „išsibarsto“ pas specialistus: vienam reikia kineziterapeuto, kitam – masažisto, ergoterapeuto ar kito specialisto pagalbos. „Taip vaikai per dieną „migruoja“ po įstaigą. Be abejo, dar yra pietų miegas, pasivaikščiojimai lauke, kur visi keliauja drauge“, – aiškina E. Svarinskienė.
„Čiauškučio“ vaikai nelinkę užsidaryti vien tik savo įstaigoje: jie mielai dalyvauja mieste vykstančiuose renginiuose, sporto varžybose, kur varžosi kartu su negalios neturinčiais vaikais. „Mums svarbu, kad vaikai „nesisuktų“ vien tik savo bendruomenėje. Džiaugiamės, kai mūsiškiai laimi prizines vietas varžybose, apdovanojami meno parodose. Dalyvaujame mugėse, kituose renginiuose“, – pasakoja S. Riaukienė. Darželinukai turi galimybę nemokamai lankytis Bendorių žirgyne, nuotykių parkuose, parodose. Pastaruoju metu „Čiauškutyje“ vykdomas projektas, skirtas vaikams su įvairių profesijų atstovais supažindinti. „Pas mus jau pabuvojo policininkai, ugniagesiai, kareiviai, gydytojai, aktoriai, veterinaras, kinologas, picų kepėjai, lenktynininkas, bitininkas. Kol kas dar nė vienas kviestas žmogus neatsisakė atvykti. Matyt, jau tampa įprasta dalytis gerumu, padėti kitokiems vaikams. Tokie susitikimai visiems palieka didžiulį įspūdį“, – sako S. Riaukienė. Dienos centre vaikai – iš viso miesto
Dienos centras šalia „Čiauškučio“ darželio įkurtas 2014-ųjų rugsėjį Europos Sąjungos ir Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis. Čia tam tikromis nustatytomis dienomis ir tam tikru laiku atvežami vaikai iš kitų ugdymo įstaigų, mokyklų. Dienos centre su jais dirba įvairių sričių specialistai.
Naujame, jaukiame pastate įrengti specialistų ugdomosios veiklos kabinetai, vaikai sportuoja kineziterapijos salėje arba žaidimų kambaryje. Čia yra ir baseinas, kur vaikai mokosi plaukti arba atlieka judesio korekcijos pratimus. Neseniai duris atvėrė multisensorinis kabinetas. Tai – Vilniaus tarptautinės moterų asociacijos dovana.
Dienos centre vaikai taip pat ugdomi pagal individualias programas. Gydytojas reabilitologas įvertina vaiko būklę ir parengia paslaugų planą. Remiantis juo, su vaikais dirba tų pačių sričių specialistai, kaip ir su darželinukais, be to – ir socialinis pedagogas bei socialinis darbuotojas. Vaikams čia siūloma ir meno arba muzikos terapija.
„Turime ir talentingų vaikų. Gabesnius pedagogai pastebi greitai, juos skatina. Tačiau labai svarbu, kad vaikus ugdytų ir tėvai, tik tokiu atveju galima pasiekti gerų rezultatų“, – kalba įstaigos vadovė.
Vaikų sukurtais darbeliais praėjusiais metais prekiauta Vilniaus rotušės aikštėje surengtoje Kalėdų mugėje. „Norėtųsi paskatinti sostinės gyventojus ir svečius dažniau užsukti į tokius renginius. Juose surinkti pinigai paskirstomi įvairioms neįgaliųjų organizacijoms. Štai „Čiauškutis“ pernai multisensoriniam kabinetui įrengti gavo penkiolika tūkstančių eurų. Tai mums – didžiulė parama“, – pasakoja E. Svarinskienė.
Darbuotojai – tik mylintys vaikus
„Čiauškučio“ vaikai labai laukia savanorių, kurie įneša į įstaigos gyvenimą naujų vėjų. Tiek darželyje, tiek dienos centre socialinę praktiką nuolat atlieka gimnazistai, taip pat Edukologijos universiteto ir kolegijos studentai. „Skatiname ir tėvų savanorystę – tegu ateina, pažiūri, pabūna su vaikais. Deja, kol kas tik viena mama sutiko imtis tokios veiklos“, – sako E. Svarinskienė.
Darbuotojų kvalifikacijai, jų tinkamumui dirbti su vaikais įstaigos vadovės skiria itin daug dėmesio. Visiems, norintiems įsidarbinti „Čiauškutyje“, pirmiausia siūloma padirbėti savanoriškai.
„Sunku atrinkti žmones, kurie iš tiesų norėtų ir galėtų dirbti su negalias turinčiais vaikais. Dažnas jau po savaitės supranta: įlipo ne į savo roges. Vieni bijo kitokių vaikų, kiti pernelyg jautrūs. Pasiūlius padirbėti savanoriškai, žmonės reaguoja skirtingai, tačiau dauguma sutinka. Darbas su neįgaliais vaikais itin sudėtingas, nuolat reikia ieškoti naujovių, netradicinių sprendimų. Kiekviena mūsų diena – vis naujas iššūkis. Nenuostabu: juk mūsų rankose – vaikų, taigi ir visų mūsų, ateitis“, – pokalbį baigia E. Svarinskienė.
