Norime pagarbos ir supratimo gestų kalbai
Nemalonią kurčiųjų bendruomenei situaciją pakomentuoti sutiko Lietuvos kurčiųjų draugijos viceprezidentas Kęstutis Vaišnora. „Humoro jausmas mūsų bendruomenei nėra nepažįstamas, tačiau šiuo atveju gestų kalbą parodijavo viešasis transliuotojas. Jeigu būtų buvę naudojami titrai ir tai, ką sakė aktorė, vaidinanti gestų kalbos vertėją, būtų verčiama į girdintiesiems suprantamą kalbą, manau, tokios nuoskaudos nebūtų buvę. Deja, ši humoristinė laida mums buvo lyg patyčios. Laidos vedėja buvo atėjusi į Kurčiųjų draugiją. Mūsų manymu, ji nėra už viską atsakinga, tad lauksime atsakymų iš LRT televizijos ir kitų institucijų, į kurias kreipėmės. Noriu pabrėžti: esame geranoriški, tiesiog norime pagarbos ir supratimo mūsų gestų kalbai“, – patikino K. Vaišnora.
Klausos negalią turinti žurnalistė Agnė Petkūnienė neslėpė, jai ši laida išties sukėlė neigiamų emocijų. „Sutinku, kad pasijuokti iš savęs – psichologiniu požiūriu sveika. Tačiau kai juokiamasi iš neprigirdinčiojo scenoje, man nemalonu. Kur yra riba, kai viešai „geranoriškai juokiamasi“ iš žmonių, kurie neturi tokių galimybių, kokias nustato sveikoji visuomenės dalis?“ – klausia moteris.
Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos vadovė Rima Sitavičienė laidos kūrėjams nebuvo tokia griežta, tačiau visgi priminė, kad televizijos funkcija – ne tik linksminti, bet ir informuoti bei šviesti visuomenę. „Kurtieji yra kalbinė ir kultūrinė visuomenės grupė, o gestų kalba yra svarbiausia ir jautriausia kurčiųjų identiteto dalis. Daugelį metų gestų kalba buvo nepripažįstama ir draudžiama. Suprantame dėl TV laidos kilusias diskusijas ir kurčiųjų pasipiktinimą, kad taip negražiai ji buvo viešai parodyta. Antra vertus, manome, kad laidos rengėjai nenorėjo pasijuokti iš gestų kalbos, jie tiesiog norėjo sukurti juokingą situaciją, kai reikia išsisukti iš padėties ir kažkaip persakyti informaciją ne žodžiais. Šiuo atveju girdintis žmogus, kuris neturi supratimo apie tikrą mūsų kalbą, atrodė tikrai kvailokai“, – sako R. Sitavičienė.
Neliko abejinga ir visuomenė
Šis laidos siužetas sukėlė nemažą audrą ne tik kurčiųjų bendruomenėje, bet ir tarp visuomenėje gerai žinomų žmonių, politikų, žmogaus teisių gynėjų. Vieni laidos kūrėjus gynė ir stengėsi kiek sušvelninti situaciją, kiti ją kaip tik dar labiau aštrino.
Seimo narė Dovilė Šakalienė kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dėl 2 televizijos laidų: „Editos šou“ ir „X faktorius“. Kreipimesi nurodyta, kad „Editos šou“ buvo pasityčiota iš kurčiųjų ir gestų kalbos, laidoje „X faktorius“ – iš aklųjų. Pastarosios laidos kūrėjai visuomenės kaltinami regėjimo negalią turinčiam žmogui nesudarę sąlygų lygiomis teisėmis dalyvauti laidoje ir vykdyti užduotis. Parlamentarė paprašė įvertinti laidų turinį Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu.
Į diskusijas apie laidą „Editos šou“ socialiniame tinkle „Facebook“ įsitraukė ir Lietuvos žmogaus teisių centras. Organizacija skelbė palaikanti kurčiųjų bei neprigirdinčiųjų bendruomenę ir patikino, kad į neva gestų kalbą verčianti vertėja tikrai nėra juokinga. Pasak centro atstovų, aktorės vaizduoti gestai buvo panašūs į kvailokus ženklus, skirtus tiesmukai pavaizduoti garsu pasakytoms laidos vedėjos frazėms. „Iš tikrųjų gestai yra būdas susikalbėti, tai lygiavertė, sudėtinga ir graži kalba, kuria kalbėti nėra nei gėdinga, nei kvaila“, – rašė socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje Lietuvos žmogaus teisių centras.
Buvome neteisingai suprasti
LRT televizijoje transliuojamos pramoginės laidos „Editos šou“ vedėja Edita Mildažytė tikina, net nepagalvojusi, kad dėl tokios aktoriui skirtos užduoties kas nors gali įsižeisti ar pasijusti pažemintas. Laidos vedėja nuoširdžiai apgailestauja, kad humoras buvo neteisingai suprastas. Pasak jos, šiandien mes dažnai kalbame apie negalią turinčių žmonių integraciją į visuomenę, pripažinimą, kad šie žmonės yra tokie pat, kaip visi. O mes juk dažnai vieni iš kitų pasijuokiame, sugebame pasišaipyti patys iš savęs, iš savo silpnybių. Moteris sako, kad stengėsi kalbėtis su kurčiųjų bendruomenės atstovais ir paaiškinti savo požiūrį, tačiau šiuo metu abipusio sutarimo nepavyksta surasti.
Edita jaučiasi įskaudinta, kad iki tol daug padėjusi kurčiųjų bendruomenei, dabar tapo apkalbų objektu. Vesdama kitą Lietuvos žmonėms gerai žinomą laidą „Bėdų turgus“ bei dirbdama šios laidos labdaros ir paramos fonde ne kartą padėjo įsigyti implantų, klausos aparatų, parengė dešimtis reportažų apie kurčiųjų bendruomenės žmones, jų problemas. „Viename prestižiškiausių LRT renginių „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ pirmieji pakvietėm kurčias mergaites šokti, o visą salę išmokėme ploti gestų kalba. Paskui tik viena mama man parašė žinutę ir padėkojo, kad jos dukrą pavadinau tylos karalaite, – sako laidos vedėja. – Klausos negalią turintieji visuomet pageidavo, kad laidos būtų subtitruotos, ir tai buvo daroma, nors reikalaudavo ir papildomo laiko, ir resursų. Tačiau iš Kurčiųjų draugijos niekada nesulaukiau net paprasčiausio „Ačiū.“
Susiklosčiusi situacija skausminga ir kurčiųjų bendruomenei, ir laidos kūrėjams, tad ar išties verta juokauti apie negalią? Gal geriau pasimokyti ir klaidų nebekartoti?
Pasijuokti iš savo negalios – tai būdas ją prisijaukinti
Mūsų kalbinti negalią turintys žmonės sako, kad humoras negalios tema jiems nėra tabu. Štai Vytautas Gendvilas – įmonės „Brailio spauda‘‘ vadovas. Jis redaguoja ilgametį Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos leidžiamą žurnalą „Mūsų žodis“. Vytautas įsitikinęs, kad kiekvienas juokas turi būti taikliai parinktas, subtiliai ir tinkamoje vietoje papasakotas. Vyras atkreipia dėmesį, kad aklieji ir silpnaregiai neretai patys yra linkę pajuokauti apie savo negalią. Pasakoja jiems nutikusias smagias istorijas, o po kurio laiko vardai pasimiršta ir jos pavirsta anekdotais. „Aš pats renku anekdotus apie neregystę. Dalį jų spausdiname ir žurnale. Tai darome jau keletą metų. Ar dėl to ant mūsų reikėtų pykti? Ar ką nors įžeidžiame? Nemanau. Tikiuosi, kad taip nemano ir žurnalo skaitytojai“, – svarsto žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius.
Juokauti apie negalią nesivaržo ir Aistė Krušinskaitė MB „Odinė pajūrio gamyba“ įkūrėja, po stuburo traumos galinti judėti tik neįgaliojo vežimėliu. Ji tikina, kad mokėti pasijuokti iš savo negalios – tai vienas iš būdų ją prisijaukinti. Aistė dalyvauja televizijos laidose, komedijų vakaruose, vakarėliuose, filmavosi net kino filme ir visur nevengė pasijuokti iš savo negalios. „Dėl to tikrai blogiau nesijaučiu“, – patikina Aistė ir jaukiai nusišypso. „Kai pats būdamas neįgalus juokiesi iš savo negalios, išnyksta siena, vadinama atskirtimi. Jautiesi toks pat, kaip visi, nes supranti, kad kiti juokiasi drauge su tavimi. Jeigu mes, neįgalieji, būsime įžeidūs, kompleksuoti, kiti pradės mūsų šalintis. Ar to mums šiandien reikia?“ – klausia Aistė ir priduria, kad kone kasdien juokiamės iš politikų, blondinių, tad kodėl geranoriškai nepasijuokti ir iš savo negalios.
Kad pasijuokti iš savęs visai smagu, patvirtina ir triatlonininkas Ernestas Česonis. Vyras gimė be kairės rankos, tačiau tikina niekada savęs negailėjęs, o humorą, kartais net ir šiek tiek juodą, labai mėgsta. „Plaukiodamas baseine kartais atpalaiduoju rankos protezą ir paleidžiu jį plaukti tolyn nuo savęs. Kad jūs pamatytumėt, kaip nustemba kiti baseino lankytojai, pamatę plaukiojančią žmogaus ranką“, – juokiasi jaunas vyras.
Edvardas Paknys UAB „Eurasia Trans“ logistikos skyriaus vadovas. Po traumos jam buvo amputuota dalis kojos. Tačiau savo negalios vyras nė kiek nesureikšmina, jos neslepia. Kai Edvardas turi kur nors skubėti, neretai pats save pašiepia sakydamas, kad robotas su metaline koja skubėti juk negali. Vyriškis turi aštuonerių metų dukrą, su kuria irgi neretai pasijuokia, kad tėtis puikiai tiktų roboto vaidmeniui kino filme. Vyras šypsosi: dukra apie tai pasakoja bendraklasėms, o jis nesidrovėdamas savo metalinę koją parodo ir joms. Kai Edvardas su šypsena žiūri į savo negalią, visiems būna smagu, o ir jis sakosi nesijaučiantis blogai.
Juokiasi ne iš mūsų, juokiamės kartu
Vis dėlto viena, kai juokiamasi iš negalios kartu su savo likimo draugais, o visai kas kita, kai šia tema juokauja kiti. Pasak V. Gendvilo, socialiai jautriomis temomis juokauti didelėse auditorijose išties kur kas sunkiau, nes nelengva nuspėti, kaip reaguos publika, ar kas nors neįsiskaudins.
A. Krušinskaitė mano, kad problema slypi kur kas giliau – žmonės neretai tiesiog neskiria patyčių nuo humoro. Mergina patikslina, kad humoras – tai noras pasijuokti drauge. Aistė neslepia: tuomet, kai ją ištiko nelaimė, pažįstami ir net artimi draugai prisipažino, kad nežinojo, kaip su ja bendrauti, kaip elgtis, kad neįžeistų, nepažemintų, sakė net bijoję pajuokauti. „Aš jų prašiau elgtis natūraliai, nes nenoriu būti kitokia, atskirta. Sakiau jiems: „Aš juoksiuosi iš jūsų, o jūs lygiai taip pat juokitės iš manęs. Tuomet aš tikrai gerai jausiuosi būdama su jumis“, – prisimena A. Krušinskaitė.
E. Česonis antrina Aistei ir tikina, kad negalios neturinčio žmogaus humoras šia tema jo nė kiek nežeidžia. Vyras pasakoja, kad per spektaklį scenoje matydamas aktorių, atliekantį berankio žmogaus vaidmenį, jis įdėmiai žiūri, ar šis mokės suvaidinti. Vyras nesijaučia blogai, jeigu tai humoristinis vaizdelis ir šiek tiek pašiepia negalią. „Manau, kad jokio humoro nereikia priimti asmeniškai, nereikia susireikšminti. Na, aš esu truputį kitoks, kiti turi kitų kitoniškumų. Esu už tai, kad į juoką atsakytume juoku“, – sako Ernestas.
V. Gendvilas skatina visus būti pakantesnius ir atidesnius aplinkiniams: „Ar mes žeisimės, ar ne, anekdotų apie neregius, kurčiuosius, likimo paženklintus žmones buvo, yra ir bus. Įsižeisdami sveikesni netapsime. Einant šiuo keliu reikėtų uždrausti ir anekdotus apie uošves, policininkus, mokytojus. Galiausiai ateis diena, kai Petras įgis drąsos ir, išgirdęs anekdotą apie Petriuką, pasakotoją paduos į teismą, nes jis orumą sutrypė ar vaikų teises pažeidė. Taip niekur nenueisime. O jei ir nueisime, tai ten bus labai liūdna. Todėl juoktis reikia“, – sako žurnalo „Mūsų žodis“ redaktorius.
