Nenorėjo eiti lengviausiu keliu
Bandymų komentuoti akliesiems filmus Lietuvoje būta ir anksčiau. Daugiau nei prieš penkerius metus demonstruotas Sauliaus Drungos vaidybinis filmas „Anarchija Žirmūnuose“. Tačiau šis filmas jau buvo statomas žinant, kad bus rodomas ne tik reginčiųjų, bet ir aklųjų auditorijai, todėl palikta daugiau vietos komentarui. „Avelės ir vilkai“ yra įprastas animacinis filmas, skirtas regintiesiems. Garso komentarą jam parengė Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitarinio fakulteto ketvirtakursė Ieva Andrijauskaitė. Šis komentaras buvo ir jos bakalauro darbo dalis.
„Apie garsinį komentarą sužinojome per paskaitas universitete, – pasakoja I. Andrijauskaitė. – Man tai buvo viena įdomiausių disciplinų, todėl atlikti praktiką pasirinkau Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Kai su keliomis kolegėmis nuvykome į Vilnių ir joje apsilankėme, viskas tapo dar įdomiau. Su praktikos vadovu pasirinkome rengti kino filmo komentarą. Norėjome, kad jį galėtų žiūrėti tiek suaugusieji, tiek ir vaikai – visa šeima, todėl pasirinkome animaciją.“ LAB Skaitmeninių paslaugų ir leidybos centro vadovas Darius Tamošiūnas pasakoja, kad bibliotekoje saugoma keliasdešimt įvairių vaizdo siužetų, filmų ištraukų, parengtų pagal garsinio vaizdavimo reikalavimus, bet viso filmo, nuo pradžios iki pabaigos, dar nebuvo. „Avelės ir vilkai“ – pirmasis. Filmas labai dinamiškas, todėl parengti jo komentarą – didelis darbas, neretai – ir nelengvas galvosūkis. Ypač epizoduose, kur veiksmas vyksta labai greitai ir įsiterpti žodžiais beveik nėra vietos. Tačiau rinkdamiesi filmą norėjome daugiau iššūkių ir kūrybos, todėl apsistojome prie ganėtinai sudėtingo kūrinio“, – pasirinkimą aiškina D. Tamošiūnas.
I. Andrijauskaitė sako, kad ypač sunku buvo rengti komentarą toms filmo scenoms, kur rodoma daug magijos, burtų. Čia teko pasukti galvą, kaip trumpais komentarais taikliai perteikti siužetą akliesiems ir silpnaregiams. Žengusi pirmą žingsnį ir sukūrusi pirmąjį garsinį komentarą Ieva tikina, kad, jeigu tik atsirastų galimybė, panašaus darbo ji imtųsi ir ateityje.
Rudenį užderės filmų su garsiniais komentarais
LAB, bendradarbiaudama su VU Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo specialybės studentais, rudeniop savo lankytojams ketina parodyti dar vieną filmą su garsiniu komentaru – Woody Alleno „Kad ir kas benutiktų“. Gali būti, kad filmas bus rodomas jau nebe Aklųjų bibliotekoje, tačiau daugiau detalių sumanymo autoriai dar neatskleidžia – telieka nedidelė paslaptis ir intriga...
VU Kauno humanitarinio fakulteto dėstytoja Laura Niedzviegienė irgi mano, kad atėjo laikas nuo trumpų vaizdo siužetų, ištraukų pereiti prie didesnės apimties kūrinių. Todėl bendradarbiaujant su LRT radiju ir televizija parengtas garsinis komentaras dar vienam filmui – Arūno Žebriūno „Gražuolei“. Filmą akliesiems parodyti taip pat ketinama rudenį.
Padėjo pamatyti spalvas
Garsinio komentaro tikslas – padėti neregiams gauti informaciją, kurią regintys žmonės supranta pasitelkdami regėjimą. Tai gali būti nebylios scenos, veikėjų aprangos ar elgsenos ypatumai. Tiksliai perteikti spalvas – ne vienintelis ar svarbiausias garsinio komentaro tikslas. Vis dėlto, jeigu nebūtų šio komentaro, besiklausantis filmo neregys taip ir nesužinotų, kad virš veikėjų skraido violetinis burtų debesis, kad avinai vilkus iš kulkosvaidžio apšaudo rožiniais, žaliais, violetiniais saldainiais ir jais apkimba vilkų kailis... Nieko jam nesakytų ir nebyli scena, kurioje rodomos ant medžių sukabintos girliandos, o tarp jų skraidantys jonvabaliai žarsto aukso dulkes.
„Galima nugyventi gyvenimą ir be spalvų, be to, ką kiekvieną dieną mato regintys žmonės, – sakė ne vienas neregys, – bet kai pasitelki spalvas, vaizdus, vaizdines metaforas, pasaulis tampa turtingesnis, įdomesnis, gražesnis.“
Rimtų pastabų neturėjo
Po filmo peržiūros žmonės buvo prašomi pasidalyti mintimis apie garsinio komentaro reikalingumą, silpnąsias ir stipriąsias jo puses. Dėl paties komentaro reikalingumo niekam abejonių nekilo. Žiūrovai neturėjo didelių pastabų ir šio filmo komentaro autorei I. Andrijauskaitei. Įdomu tai, kad pasakojimas balsu padeda geriau suprasti filmą ne tik akliesiems, bet ir silpnaregiams. Ne vienas jų pastebėjo, kad garsinis komentaras padėjo atkreipti dėmesį į detales, kurios, žiūrint įprastai, tikriausiai būtų likusios nepastebėtos.
Daugelyje Vakarų Europos šalių, net ir Rusijoje, filmai su garsiniu komentaru tampa tokie pat įprasti kaip ir įgarsintos knygos. Kuriamos mobiliosios programėlės, leidžiančios filmo komentaro neregiams klausytis sėdint įprastoje kino teatro salėje. Lietuva, akliesiems pritaikydama audiovizualinius produktus, tarp jų ir kino filmus, kol kas žengia tik pirmuosius žingsnius. Tačiau jie yra profesionalūs ir teikiantys vilčių, kad garsinio vaizdavimo srityje neliksime paskutiniai.
