„Mes, neįgalūs žmonės, visas savo keliones planuojame iš anksto. Mes iš pradžių pasidomime, ar tas pastatas yra pritaikytas, ar yra galimybė į jį pakliūti, ir tada atvykstame. Juokingiausia būna, kai žmonės sako: pas mus neįgalieji nesilanko. O kodėl nesilanko? Todėl, kad aplinka nėra pritaikyta“, – sako Mantas Panavas.
Totorių gatvėje, Vilniuje, nuo 1999 metų veikiantis 300 kvadratinių metrų ploto Pinigų muziejus lankytojus supažindina su pasaulio pinigų ir bankininkystės istorija.
„Daugiausia neįgalių žmonių būna vežimėliuose, kiek jų būna, tikrai nepasakysiu, bet bent kartą per mėnesį tenka padėti. Pasitaiko silpnaregių, kurčiųjų, tačiau, žinoma, rečiau. Kartais net ekskursijas darome kurtiesiems. Aišku, būna, kad atsiveda vertėją, kuris verčia į gestų kalbą ir padeda. Teko bendrauti ir su neregiu, vedžiau ekskursiją“, – pasakoja Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas Tomas Grėlis.
Tačiau ne visi lankytini objektai tinkamai pritaikomi žmonėms su negalia.
„Valdovų rūmuose, va, čia pritaikytas, na, o daugiau… net neįsivaizduoju kur. Būna, kad ir tie keltuvai yra, bet jie neveikia. Pasiskambini, atrodo, sako, viskas pritaikyta, viskas gerai, atvažiuoji, pasirodo, nepritaikyta. Sako, viskas gerai, atvažiuoji, o ten liftas senos statybos, jis labai siauras ir neįmanoma pakliūti į jį. Gal sveikiesiems tai yra smulkmena, bet, kol su tuo nesusiduri, tol žmonės nelabai supranta“, – mintimis dalijasi M. Panavas.
