Žmonės su psichikos negalia tarp visų likimo brolių pažymėti bene didžiausia stigma. Jie dažniau už kitus tampa visuomenės atstumtaisiais, patiria socialinę atskirtį. Toks pat likimas neretai tyko ir jų šeimos narių.
Visuomenės apklausos rodo, kad didelė dalis žmonių nenori gyventi šalia turinčiųjų psichikos negalią, su jais nenorima bendrauti, dirbti viename kolektyve.
Jei šeima darni, bet kokia bėda ją dar labiau suartina. Tačiau neretai žmonės su psichikos negalia lieka vieniši, palikti net pačių artimiausiųjų. Be to, tokie žmonės neatsparūs apgaulėms, paūmėjus ligai, jie neretai prasiskolina, praranda namus, butus, santaupas.
Tik labai nedidelė dalis žmonių, turinčių psichikos negalią, dirba. Jei negalia nustatoma vaikystėje ar ankstyvoje jaunystėje, pašalpa ar pensija – juokinga. Kasdien į akis žvelgiantis skurdas tokiems žmonėms dažnai tampa kasdieniu ir neišvengiamu gyvenimo palydovu.
Pagalba – specifinė
„Šeimos, kuriose bent vienas narys turi psichikos negalią, paprastai esti itin pažeidžiamos. Todėl labai svarbu padėti ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems, vaikams. Sergantieji psichikos ligomis ne visada gali kontroliuoti savo elgesį, todėl jiems reikia specifinės pagalbos“, ‒ aiškina prie Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos įkurtos VšĮ „Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba“ direktorė Algė Nariūnienė. Tarnybos darbuotojai skuba į pagalbą žmonėms su psichikos negalia bei jų šeimoms įvairiais gyvenimo atvejais. Jie padeda tvarkytis buityje, lanko ligoninėse, prireikus parveža namo pasveikusius, nuperka maisto, sutvarko būstą, lydi į poliklinikas, psichikos sveikatos centrus, padeda susimokėti mokesčius.
„Mūsų tikslas – padėti visiems, kurie kreipiasi į mus pagalbos. Neatstumiame ir turinčiųjų sunkią psichikos negalią. Mums svarbu, kad jie kuo ilgiau liktų savo namuose, bendruomenėje, tarp artimųjų, draugų, kad nepatektų į globos įstaigas, kad jų ligos remisija būtų kiek įmanoma ilgesnė“, ‒ teigia A.Nariūnienė.
Niekam ne paslaptis, kad paūmėjus ligai žmonės su psichikos negalia įsivelia į įvairiausias konfliktines situacijas. Panašūs įvykiai paprastai itin garsiai nuskamba žiniasklaidoje: neįgalusis „užminavo“ autobusų stotelę, psichikos ligonis užpuolė policininką. Negalią žurnalistai mėgsta pabrėžti. Tarsi pamiršdami – panaši neganda gali tykoti kiekvieno iš mūsų.
„Norėdami apginti žmonių su psichikos negalia teises, taip pat padėti teisėsaugininkams suprasti jų veiksmus, sudarėme sutartį su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, kad mums būtų pranešama apie kiekvieną sulaikytą žmogų, kuriam įtariamas psichikos sutrikimas. Gavę tokios informacijos, vykstame į įvykio vietą, padedame nuraminti žmogų, kalbame su aplinkiniais. Patirtis rodo, kad daugiausia problemų kyla tuomet, kai psichotropiniai vaistai sumaišomi su alkoholiu“, ‒ kalba A.Nariūnienė.
Į pagalbą tarnybos darbuotojai skuba ir tais atvejais, kai kaimynai ar artimieji pasiskundžia dėl neramaus ar neadekvataus žmogaus elgesio. „Jei akivaizdu, kad psichikos liga paūmėjusi, namuose krizinė situacija, stengiamės įkalbėti žmogų vykti į ligoninę. Deja, tai ne visada pavyksta. Artimiesiems ypač skaudu, kai jie būna priversti kreiptis pagalbos į gydytojų komandą bei policiją. Psichikos negalią turintys asmenys, kurie nesutinka gydytis savo noru, teismui nutarus, gydomi priverstinai“, ‒ aiškina A. Nariūnienė. Tokių priemonių paprastai imamasi tuomet, kai žmogus kelia akivaizdžią grėsmę sau bei aplinkiniams.
Psichikos ligoms būdingi dažni atkryčiai, gydymo bei reabilitacijos procesas trunka ilgai. Gydydamiesi žmonės laiku nesumoka mokesčių, įsiskolinimai kaupiasi. „Tenka kreiptis į paslaugas teikiančias įmones, antstolius, kad įsiskolinimų išmokėjimas būtų atidėtas kuo ilgesniam laikotarpiui. Tokiu būdu jau padėjome išsaugoti būstą ne vienam žmogui“, ‒ aiškina A.Nariūnienė.
„Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos“ darbuotojai žmonėms su psichikos negalia gelbsti įvairiausiose gyvenimiškose situacijose.
„Neseniai viena neįgaliųjų šeima susilaukė kūdikio. Iki jam gimstant, tarnybos psichologei teko daug bendrauti su būsimaisiais tėvais, drąsinti juos, aiškinti, kas laukia gimus vaikui. Šeimai parsivežus kūdikį iš gimdymo namų, psichologė ir asmeninis asistentas mokė tėvus jį prižiūrėti, padėjo susidoroti su stresinėmis situacijomis. Kartais svarbu ir laiku pasakytas tinkamas žodis“, ‒ pasakoja A.Nariūnienė. Moko ir elementarių dalykų
Daug laiko praleidę ligoninėse ar globos įstaigose, žmonės su psichikos negalia neretai praranda asmens higienos bei kitus kasdienėje buityje reikalingus įgūdžius. Juos tenka ugdyti iš naujo. Pradedama nuo paprastų dalykų.
„Žmones, kurie lankosi mūsų įkurtame edukaciniame centre, mokome gaminti maistą, padengti stalą, jį sutvarkyti, susiplauti indus. Pratiname laikytis švaros, tvarkos, mokome sveikos mitybos, sveikos gyvensenos principų“, ‒ pasakoja A.Nariūnienė.
„Lankytojai noriai naudojasi centre įrengtos skalbyklėlės paslaugomis. Tuo pačiu mokomasi drabužius rūšiuoti, džiovinti, lyginti, susilankstyti“, ‒ aiškina A.Nariūnienė.
Atėję į užsiėmimus, žmonės su negalia pramoksta naudotis kompiuteriu, gali panaršyti internete. „Tai ypač svarbu tiems, kurie retai išeina iš namų. Deja, ne vienam mūsiškiui asmeninis kompiuteris su internetu tebėra pernelyg didelė prabanga“, ‒ sako A.Nariūnienė.
Jau prakutę vartotojai mokomi naudotis elektroninės bankininkystės paslaugomis, kad galėtų savarankiškai susimokėti už komunalines ar kitas paslaugas.
Žmonėms su psichikos negalia ypač naudinga asmeninio asistento parama. Jis konsultuoja įvairiais socialiniais klausimais, palydi į įstaigas tvarkyti reikalų, padeda spręsti kasdienes problemas. Tokiems žmonėms labai reikalinga ir teisininko pagalba.
Žmonės patenkinti
Psichikos negalią turintys žmonės noriai lankosi „Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos“ edukaciniame centre, kur užsiėmimai vyksta keturis kartus per savaitę.
„Puiku, kad žmonės su psichikos negalia turi kur ateiti, pabendrauti tarpusavyje. Šaunus darbuotojų kolektyvas – prireikus pagelbėja bet kuris, pataria įvairiais klausimais. Atsivedžiau čia keletą draugų – visi jie patenkinti centro darbuotojų skleidžiama šiluma, galimybe pabūti kartu“, ‒ sako Renatas.
Jis teigia, kad po varginančio ir kupino problemų gyvenimo bendrabutyje užsiėmimai centre – tikra atgaiva sielai. „Mūsų čia niekas nediskriminuoja, laiko lygiais. Net kai ateinu nusiminęs, susinervinęs ar tiesiog be nuotaikos, užsikrečiu darbuotojų skleidžiama gera energija ir pralinksmėju“, ‒ kalba Renatas.
Maloniais, kantriais darbuotojais patenkinta ir Eglė. „Darbuotojų kantrybė, atsidavimas kartais net stebina. Čia mus visada išklauso, paguodžia, pataria. Labai patinka jauki atmosfera, galimybė pabendrauti tiek su darbuotojais, tiek tarpusavyje“, ‒ kalba Eglė. Visus džiugina muzikos užsiėmimai. „Kiekvienais metais dalyvaujame Respublikinėje dainų šventėje „Uždainuokime kartu“. Visi drauge renkamės dainas, deriname drabužius. Tai šiems žmonėms padeda dar labiau suartėti“, ‒ sako A.Nariūnienė.
Centre yra bibliotekėlė, kur lankytojai ir darbuotojai keičiasi grožine literatūra, žurnalais, čia vyksta poezijos valandėlės. Vertingos žmonėms su negalia ir psichologo konsultacijos. „Psichologo pagalba labai reikalinga. Konsultacijos vyksta tiek individualiai, tiek bendruose užsiėmimuose. Psichologas padeda geriau susivokti savyje. Patinka ir rengiamos stovyklos, išvykos į gamtą, ekskursijos“, ‒ kalba Inga.
Vladas centre – kol kas naujokas. Čia jį atsivedė Renatas. Vaikinui labiausiai patinka piešti, lipdyti, dainuoti. „Labai reikalingi ir psichologo patarimai, patinka atsakinėti į mums pateikiamų testų klausimus. Naudinga ir teisininko pagalba, įdomios visos mums siūlomos veiklos“, ‒ neslepia Vladas.
Besilankantieji centre ypač mėgsta šventes, minėjimus, koncertus. Jie padeda suartėti, pamiršti kasdienes problemas. „Labai džiaugiuosi, kad yra tokia organizacija, kuri rūpinasi neįgaliaisiais ne žodžiais, o darbais. Jei tokių organizacijų būtų daugiau, žmonių su psichikos negalia gyvenimas taptų kur kas šviesesnis“, ‒ sako Renatas.
