Žmonėms rateliuose ar turintiems kitokią judėjimo negalią nėra paprasta kur nors keliauti visuomeniniu transportu, bet ši grupė jau turi jiems tinkantį maršrutą, o kelionės vadovė R.Drąsutytė–Čepienė kaskart maršruto ypatybes derina su žmonėmis, atsakingais už transportą. Šį kartą ji vežėsi ir didelį oranžinį plaukimo ratą. Kodėl? Sužinojome tik kelionei įpusėjus.
Traukinys Vilnius‒Trakai atvyko į pirmąjį kelią, tad patekti į vagoną su rateliais nebuvo sudėtinga, traukinio palydovas nuleido pandusą, kuriuo sėkmingai į vagoną įvažiavo visi sėdintieji rateliuose. Šventinės keliautojų nuotaikos nesudrumstė ir šioks toks nesusipratimas. Traukinio palydovas pirmiausia leido į vagoną sulipti sveikiesiems, o tik paskui nuleido pandusą. Ne visi neįgalūs keliautojai tilpo į vagoną.
Vagono tambūre važiavo viena moteris, sėdinti rateliuose, artimuosius lydinčios mamos ir žmonos, dalinę judėjimo negalią turintis vyras. Bet kelionė buvo neilga, tad žmonės labai nenusiminė. Trakų autobusų stotyje keliautojų laukė žemagrindis autobusas, kurį atsiuntė UAB „Trakų autobusai“. Vairuotojas mielai padėjo įkelti į autobusą rateliuose sėdinčius keliautojus.
Kelionės vadovė prisiminė, kad praėjusias metais grupės paimti atvažiavusio autobuso durys buvo per siauros, laipteliai aukšti, įkelti žmones su vežimėliais į autobusą tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma. Tačiau kitokio autobuso tuomet „Trakų autobusai“ neturėjo.
Visi laimingi atvažiavo prie Trakų Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios, stebėjo įspūdingą procesiją, iš bažnyčios keliaujančią Trakų gatvėmis. Procesijos dalyviai nešė gėlėmis išpuoštą Trakų motinos Lietuvos globėjos paveikslo kopiją. Po Šventų mišių mūsų grupė patraukė į Kopūstinės salą. Ten vyko Kopūstinės kermošius. Pasiklausę dainų, pasigrožėję nagingais šaukštų skaptuotojais, vantų rišėjais bei kitais sumaniais amatų meistrais, pasuko prie ežero.
Kaipgi tokią gražią, saulėtą dieną nepasimėgausi ežero teikiamais malonumais? Kelionės vadovė planuodama maudynes sunkiai, bet vis dėlto rado Vilniuje plaukimo ratą suaugusiesiems.
Pirmieji maudytis pasiryžo Diana ir Andžejus. Mamos padedamas, Andžejus išlipo iš ratelių ir keturpėsčias pasiekė ežerą, Diana prie ežero privažiavo su vežimėliu. Jai padėjo R. Drąsutytė–Čepienė. Dar sekundė ‒ ir Diana jau sėdėjo ant plaukimo rato. Prilaikoma mergina atsistojo vandeny. Atrodė, tarsi vaikščiotų. Po maudynių Diana prisipažino, kad vandenyje ji visuomet jaučiasi gerai. „Vandenyje atsipalaiduoja kūnas, sumažėja spastika. Gaila, kad baseinu Diana, kaip ir kiti žmonės, turintys judėjimo negalią, gali naudotis tik tuomet, kai gydosi sanatorijoje. Vilniuje tokių sąlygų nėra.
Po kelių minučių į vandenį jau brido žmonos prilaikomas Saulius, vyro padedama išsimaudė ir vežimėliu judanti Rūta. Išsimaudė net patys nedrąsiausi. Po maudynių keliauninkai patraukė į garlaivį, kuris taip pat kaip ir autobusas buvo patogus įlipti ir sėdintiems rateliuose. Prisijungė ir kunigas Albertas Bortiak. Pasigrožėjus Trakų vaizdais iš vandens, atėjo laikas keliauti namo. Tas pats patogus autobusas nuvežė į geležinkelio stotį. Šį kartą jokių nesklandumų lipant į traukinį: palydovas negalią turinčius žmones įleido pirmuosius, visi važiavo viename vagone ir dalijosi įspūdžiais, kurių buvo tikrai daug.
Žarnyno ligų ir sunkių operacijų iškamuota Giedrė švytėjo: kelionė buvo turininga ir linksma, vežimėliais judančius sūnus lydėjusios mamos džiaugėsi, kad geros nuotaikos pasisėmė ir jie, ir jos pačios: „Puiku, kad mūsų vaikai gali keliauti, kad šalia likimo draugai – tokie pat, nepasiduodantys negandoms. Būryje jie mokosi vienas iš kito“. Kelionės dalyvis Vytas atsisveikindamas pasakė: „Kai žmonės sutinka vieną žmogų, sėdintį rateliuose, jie žiūri į jį su užuojauta, o kartais nežino, kaip pasielgti: padėti ar apsimesti, kad nemato? Kai keliauja visas mūsų būrys, jaučiamės stipresni, o aplinkiniai žvelgia į mus su pagarba.“
