Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ įkūrėja ir vadovė bei stovyklos organizatorė Aušra Stančikienė pasakoja, kad idėja pradėti veiklą gimė pačiai susidūrus su išbandymais ir sunkumais: „Esu vaikų su negalia mama, tad remdamasi asmenine patirtimi, matydama, ko man ir vaikams reikia, ko trūksta, kaip pasikeitė mano gyvenimas gimus kitokiam vaikui, pradėjau veikti“, – prisimena moteris.
Su stovyklos dalyviais dirba specialistai profesionalai: psichoterapeutai, psichologai, edukologai, kitų sričių ekspertai.
„Programa nukreipta į tris tikslines grupes. Tėvelius, negalią turinčius vaikus bei jų brolius ir seses, kurie tokiose šeimose dažnai tampa pagalbininkais. Kai kurios veiklos yra individualios, kai kurios – grupinės. Naudojamos įvairios metodikos ir priemonės“, – pasakoja A.Stančikienė.
Mažieji stovyklos dalyviai galėjo išbandyti įvairius žaidimus, pajodinėti poniu, piešti, lipdyti, dūkti vandenyje. Tėveliai supažindinti su įvairias psichoterapijos metodais, pojūčių analize, atsipalaidavimo technikomis.
Kalbėdamiesi su stovyklos organizatore, galime ir patys iš arti pamatyti, kaip vyksta tokie užsiėmimai. Netoliese sėdi mamos, tėveliai ir vaikai. Jie mokomi piešti fraktalus – piešinius iš linijų ir spalvomis užpildomų langelių. „Šis piešinys ‒ asmenybės pažinimo priemonė. Čia nereikia mokėti piešti. Tai būdas kiekvienam pamatyti, kad gali piešti nepriklausomai nuo ribotų galimybių. Kartu galima išlieti susikaupusias emocijas, atsipalaiduoti“, – pastebėjusi mano žvilgsnį, paaiškina A.Stančikienė.
Pasak moters, siekiama, kad stovykloje visi jaustųsi patogiai ir būtų lygiaverčiai. Nei vaikai, nei tėveliai nepriskiriami kokiai nors kategorijai, jiems nelipdomos etiketės.
„Kiekvienas stovyklos dalyvis gali užsiimti veikla pagal galimybes ir norą. Mes tiesiog duodame šansą susipažinti su skirtingomis veiklomis, technikomis. Vaikai čia atvyksta labai įvairūs. Ligos diagnozė nevaidina didelio vaidmens, nes mes nežiūrime į tai, ko vaikas negali, o pabandome atrasti ir atpažinti tai, ką vaikas gali. Stengiamės sukurti pozityvias patirtis“.
Prieinu prie vieno iš netoliese stoviniuojančių suaugusiųjų. Tai kaunietis Eivaras, į stovyklą atvykęs kartu su sūnumi Ignu. Berniukui diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Pasak vyro, tokios stovyklos padeda žmonėms atrasti save, moko labiau pasitikėti savimi.
„Čia dalyvaujame jau 4 kartą. Tokių užsiėmimų man ir sūnui Ignui labai reikia. Labai tikimės, kad dar kartą pakvies. Ignui tikrai padeda. Jam dažnai trūksta savarankiškumo, o čia jis būna be manęs. Iš stovyklų grįžta labiau pasitikintis savimi. Stovykloje galime išbandyti daugybę užsiėmimų. Sunku išskirti vieną labiausiai patikusį, nes viskas labai savotiška“, – pasakoja Eivaras.
Iš Gargždų į Kernavę atvyko ir du autizmo raidos sutrikimą turinčius sūnus auginanti Jūratė. Moteris teigia, kad tokios stovyklos padeda jos dalyviams atrasti vidinę pusiausvyrą.
„Čia atvažiuoti ‒ didelė dovana. Pailsėjau emociškai. Gavau daug peno tolesnei savianalizei. Visi užsiėmimai priverčia pažvelgti į save giliau. Vaikai taip pat labai laimingi. Stovykloje visi labai bendraujantys, geri žmonės. Čia susipažinus su žmogumi dažnai apima jausmas, kad jį seniai pažįsti“, – nusišypso moteris.
Atsisveikinę su tėveliais, išeiname į lauką kartu Asta Kriščiūniene. Tai specialistė, kuri stovykloje atsakinga už mažųjų jos dalyvių užimtumą. Iš Panevėžio atvykusi moteris su specialiųjų poreikių vaikais dirba jau 18 metų. Pasak jos, įvairios veiklos – piešimas, sportas, žaidimai – tai kelias į bendravimą, tobulėjimą.
„Siekiame, kad veiklos čia atrastų visi. Ugdant specialiųjų poreikių turinčius vaikus, svarbiausias tikslas – padėti jiems atrasti savo kelią į kuo didesnį savarankiškumą. Vieniems tai pavyksta greičiau, kitiems tai gali būti ilgas ir sunkus darbas. Tėveliai turėtų stengtis, kad vaikas išbandytų kuo daugiau veiklos, nes viskas ateina per bandymus.“
Vaikštinėjant ir šnekučiuojantis su specialiste, prie mūsų pribėga jos dukra Aistė. 8 metų mergaitė ne tik pramogauja, bet ir padeda kitiems – tai jauniausia stovyklos savanorė. Mergaitei tai jau 5 stovykla.
„Aš padedu mamai, kad jai nebūtų taip sunku. Savanoriauju. Prižiūriu neįgalią mergaitę. Čia vaikams patinka. Gerai, kad yra ką veikti, kad yra kur žaisti. Pati stovykloje piešiau su klijais, lipdžiau ir pyniau apyrankes. Po to jas padovanojau“, – įspūdžiais dalijosi Aistė.
Stovykloje tėveliams ir vaikams padeda specialiai apmokyti savanoriai. A.Stančikienė teigė, kad jie programoje atlieka itin svarbų vaidmenį.
„Savanorių turime nemažai. Tai – paties įvairiausio amžiaus, skirtingų profesijų atstovai. Norime ugdyti savo savanorius, nes tai irgi yra mūsų programos dalyviai. Viskas organizuojama kartų savanorystės principu, todėl turime mažuosius savanorius – vaikus, vyresnio amžiaus savanorius – mamų pavaduotojus, ir senjorus. Čia svarbiausia – kartų bendrystė, todėl amžius tiesiog išsitrina. Nesvarbu, ar vaikas, ar močiutė – jie tiesiog kartu dirba bendrų tikslų labui“.
Su stovyklos dalyviais aktyviai bendrauja ne tik savanoriai, bet ir čia atvykę svečiai – muzikantai, dainininkai, įmonių ir organizacijų atstovai, norintys prisidėti prie pagalbos mažiesiems ir jų šeimoms.
Vienas iš stovykloje apsilankiusių svečių – verslininkas Justas Džiugelis. Judėjimo negalią turintis vyras džiaugėsi, kad tokios stovyklos padeda žmonėms išbristi iš kasdienybės ir monotonijos.
„Tokiose stovyklose lankausi jau ne pirmą kartą. Be abejo, jų tikrai reikia. Tai viena iš galimybių tėvams, auginantiems vaikus su negalia, šiek tiek atsipalaiduoti nuo rutinos. Nes jei paprastos šeimos išgyvena rutiną, tai čia jos dažnai būna dar daugiau. Gerai, kad yra kur susiburti, kur pabendrauti, pakalbėti ta pačia kalba“.
