Juvelyrikos dirbinių paroda – Tarptautinio Art Ability projekto Lietuvoje baigiamasis akordas. Juvelyras Artūras Alekna, dirbantis Valakupių reabilitacijos centre, projekte dalyvavo kaip vadovas ir mokytojas. Jam tai buvo dvejų metų kūrybinis darbas su negalią turinčiais projekto dalyviais, kartą per savaitę ateinančiais pasidarbuoti į Valakupių reabilitacijos centro juvelyrikos dirbtuves. Parodoje eksponuoti dalyvių darbai ne tik iš projekto. Mokytojas pasinaudojo proga ir į ją sudėjo kitų mokinių – buvusių ir esamų – sukurtus papuošalus.
Juvelyrika – daugiau technologiškas amatas, tad į juvelyrikos dirbtuves mokytis dažniausiai atrenkami gabūs, galintys kūrybiškai mąstyti fizinę negalią turintys žmonės. Pavasarį Art Ability projekto dalyvių grupė iš Lietuvos Romoje buvo susitikę su kitais projekto dalyviais iš Graikijos, Ispanijos, Italijos. Lankėsi viename iš Romos reabilitacinių centrų, kur stebėjo muzikos ir dailės specialistų darbą su proto bei kompleksinių negalių turinčiais žmonėmis.
Mokytis patenkama per atranką
Anksčiau buvo įsitvirtinęs požiūris, kad juvelyrais dažniau tampa vyrai. Tačiau šiais laikais juvelyrikos mokosi ir sėkmingai dirba nemažai moterų. Mokytojas Artūras tvirtina, kad jam net mintis nekyla lyginti vyrų ir moterų juvelyrinių gebėjimų. Pas jį ateina mokytis labai aktyvios, žinančios savo tikslą moterys, su kuriomis, lygiai kaip ir su vyrais, jis intensyviai bendrauja ir mokymams pasibaigus. „Visi mano mokiniai žino, kad mokytis juvelyro amato reikia mažiausiai trejus ar ketverius metus. O jie mokosi, kad ir koncentruotai, tik šešis mėnesius.
Tarp mokinių yra ir tokių, kurie žino, kiek kainuoja juvelyrikos mokytis privačiai, todėl sąmoningai siekia patekti mokytis būtent į mano juvelyrikos dirbtuvę. Tai dažniausiai būna menininkai. Tokie žmonės būna kaip dovana – su jais lengva ir smagu dirbti“. Kitų specialybių žmonės tik atėję pajaučia, kad norėtų mokytis juvelyrikos. Tuomet jie laiko piešimo testą bandant išsiaiškinti, kaip jaučia liniją, simetriją, kokia jų pusiausvyra. Mokytojas Artūras turėjo mokinių, kuriems tiesiog būtų buvę fiziškai sunku tapti juvelyrais, pavyzdžiui, dėl trumpų rankų pirštų. „Sunkią fizinę negalią turinčiam žmogui, buvusiam laikrodininkui, pasiūliau išbandyti kitas specialybes. Jis atsakė, kad jei nepriimsiu jo mokytis į savo dirbtuves, jis tiesiog išvažiuos namo į Klaipėdą. Aš jį priėmiau ir nepasigailėjau. Dabar tas žmogus visiškai prisitaikęs, kuria ir atlieka juvelyrinius darbus, dalyvauja kūrybinėje savo miesto veikloje“.
Papuošalas gimsta nuo gražios idėjos
„Akcentuoju savo mokiniams, kad technika yra antrinis dalykas. Papuošalas – prabangos prekė, jis turi būti gražus. Gera idėja, grožis juvelyrikoje nulemia iš esmės viską. Net jei ir labai puikiai techniškai padarytas, bet negražus papuošalas niekam nebus reikalingas“, – pasakoja mokytojas Artūras. „Su mokiniais visada pradedame nuo idėjos apmąstymo, ką jie norėtų sukurti. Turiu mokinių, kurių idėjos tiesiog liejasi piešinyje. Kitus reikia „pakrauti“, duoti pirminę svetimą mintį“. Mokytojas Artūras vengia rodyti mokiniams pirminę medžiagą, kad nesusiformuotų štampai, stereotipai, kurių ir taip jo mokiniai būna prisižiūrėję. Labiausiai naujokus veikia graffiti ar tattoo stiliai. Pirmieji darbai būna patys sunkiausi, nes reikia atsikratyti tų svetimų minčių. Mokytojas Artūras siekia, kad būsimieji juvelyrai ieškotų savo meninio stiliaus.
Mokomoji medžiaga – žalvaris
Mokomoji medžiaga Artūro dirbtuvėse – žalvaris, nes jo ir aukso fizinės savybės praktiškai atitinka. „Kai pirmąkart gyvenime paėmiau į rankas auksą, drebėjau, kad kokia kruopelytė nenubyrėtų po stalu. Daugelis menininkų juvelyrų yra turėję tokią fobiją. Jos atsikračiau padirbęs aukso ceche, kai į auksą pradėjau žiūrėti kaip į eilinę medžiagą“. Žalvario drožlės kainuoja centus, o jei besimokant po kojomis byrėtų sidabras ar auksas, nuostolis būtų didžiulis. Todėl mokiniai iš anksto mokomi elgtis tvarkingai: prieš kildami nuo stalo, turi šepetėliu nuvalyti nuo pirštų, iš tarpupirščių visas darbinės medžiagos kruopelytes. Mokinių darbai neįkainojami
Nors turėjęs daug įsimintinų mokinių, kalbėdamas mokytojas Artūras vengia juos išskirti: „Paminėsiu vieną, liksiu nepaminėjęs dešimties.“ Mokytojas saugo beveik visų savo mokinių darbus, kuriuos vadina neįkainojamais: „Nežiūrint to, kad darbus atlieka neįgudę žmonės, dirbantys lėčiau, tačiau tų darbų vertė yra gerokai didesnė, nei galėtų įsivaizduoti pirkėjas. Nesvarbu, iš kokios medžiagos papuošalas padarytas, didžiąją kainos dalį sudaro darbas ir idėja“. OK kai mokytis ateina mokytis gabus, bet sutrikęs, nepasitikintis savo jėgomis žmogus, ir reikia motyvacijos, impulso mokytis, mokytojas Artūras parodo kitų dirbinius, palydėdamas žodžiais: „Štai darbai tų mokinių, kuriems, kai darė šiuos dirbinius, buvo dar blogiau nei tau dabar.“
Ryšiai išlieka ir po mokymų
Mokytojas Artūras dažniausiai dirba su psichinę ar fizinę negalią turinčiais mokiniais. Kiek jų turėjo per aštuonerius darbo metus Valakupių reabilitacijos centre, greitosiomis atsakyti negali – reikėtų ramiai atsisėdus peržvelgti įrašus darbo knygoje. Dabar mokiniai pasklidę po visą Lietuvą. Mokytojui Artūrui labai svarbu, kad užsimezgę ryšiai nenutrūktų: „Vilniečiai dažnai aplanko pasiilgę meniškos aplinkos, kūrybinio bendravimo, kai prireikia patarimo.
Atvyksta ar paskambina ir toliau gyvenantys buvę mokiniai. Intravertiškiems, savyje užsisklendusiems žmonėms pats skambinu, klausiu, kaip gyvena, kaip sekasi“. Mokytojo Artūro nuomone, jo mokiniai, sprendžiant iš darbų nuotraukų, demonstruojamų internete, kuria aukšto lygio papuošalus. Tačiau apgailestaudamas priduria: „Sukurtus darbus anksčiau ar vėliau reikia parduoti. Bet prabėga nemažai laiko, kol susidaro naujokų juvelyrų klientų ratas. Todėl jie dažnai būna priversti įsidarbinti kuo nors kitu: pardavėjais, barmenais... O juvelyrinius dirbinius kurti po darbo“.
Apie mokytoją – tik geru žodžiu
Justė Saifulinaitė pateko į juvelyro Artūro dirbtuves per profesinę reabilitaciją Valakupiuose, kai mokėsi dirbti odinius dirbinius. Mokytojas Artūras pakvietė dalyvauti Art Ability projekte, nes jau buvo matęs, kaip Justė piešia. „Atėjau, kaip visada, norėdama išbandyti ką nors nauja ir prasmingai praleisti laiką. Ir nenusivyliau. Manau, mums, visiems mokytojo Artūro mokiniams, labai svarbus jo asmeninis pavyzdys: kai turime galimybę pabūti prie žmogaus, kuris myli savo darbą, užsikrečiame meile tam, ką darome. Tokių dalykų akimis nematome, tik jaučiame“. Justė su dėkingumu sako, kad mokytojas Artūras visada laukia grįžtant buvusių mokinių. Ir ‒ o tai labai svarbu ‒ pasako, kad laukia. Mokytojas Artūras domisi savo buvusių mokinių klotimi, skatina atlikti praktiką, buria juos tolimesniam bendravimui“. Dangira Mikalauskaitė, labai gerai jaučianti spalvas, daug prisidėjo prie parodoje eksponuojamo bendrojo emalio darbo „Mažas pasaulis“, kur viską apjungia spalvinė gama. Šiuo metu Dangira mokosi mokytojo Artūro dirbtuvėse. Ji įsitikinusi, kad baigs išmokusi gražų amatą: „Mokytojas Artūras labai daug dėmesio skiria bendriems pašnekesiams, kurie sužadina idėjas. Jis sugeba padėti žmonėms pamiršti negalias, baimes, kūrybiškai atsiskleisti, susivienyti. Ir tai daro be jokio spaudimo. Dažniausiai juk net neverta meniško žmogaus labai spausti, kad jis pradėtų generuoti gražesnes, originalesnes idėjas. Svarbiausia žinoti tinkamus skatinimo būdus“.
