Laukiantieji organo transplantacijos yra vieninteliai, kurių gyvybė priklauso nuo visuomenės. Jei visuomenė pasiryš organų donorystei, jie gyvens, jei ne – jų nebebus.
Europoje inksto, širdies, kepenų, plaučių persodinimo operacijos laukia apie 50 tūkst. žmonių. Kiekvieną dieną nesulaukę organo miršta apie 18 žmonių. Per metus miršta apie 6,5 tūkst. žmonių.
Šiuo metu Lietuvoje apie 850 žmonių gyvena su persodintu organu. Kai kurie su persodintu organu gyvena daugiau kaip 30 metų.
Su donoryste supažindino šauktinius
Aušra Degutytė, Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ projektų vykdytoja, sako, kad vis dažniau organizacijos pačios susiranda ir kviečia skaityti paskaitų apie organų donorystę, dalyvauti įvairiose diskusijose. „Paskaitos vedamos moksleiviams ir studentams, įvairių bendruomenių nariams, baikeriams – visiems, kam ši tema įdomi ir aktuali.“
„Sveikatos dienos 2016“ parodos metu artilerijos bataliono viešųjų ryšių specialistas Audrius Matuzas užsiminė, kad norėtų suorganizuoti paskaitą savanorių šauktinių būryje. Vyras neslepia, kad suorganizuoti kariškiams paskaitą apie donorystę jį paskatino asmeninė patirtis.
„Žiniasklaidoje mirga publikacijos apie mirštančius ir žūvančius jaunus žmones, kurie sau jau negali padėti, tačiau, kad ir kaip baisiai skambėtų, gali suteikti gyvenimą kitam. Kelis kartus teko laidoti tarnybos draugus, o prieš metus mirus artimam žmogui susimąsčiau, kodėl aš nesuteikiau galimybės gyventi kitam žmogui ir nesutikau dovanoti gyvybiškai svarbaus mano artimojo organo. Tuo momentu buvau sutrikęs, ir tik po kiek laiko supratau, kad tokie sprendimai turi būti priimti iš anksto“, – samprotauja Audrius Matuzas.
Daugiau kaip 100 šauktinių panoro apie tai sužinoti daugiau. Keletas jų turėjo giminaičių, laukiančių inksto transplantacijos ar gyvenančių su persodintu organu.
Savanoriai šauktiniai išgirdę žodį „donorystė“ pirmiausia pagalvojo apie kraujo, mažesnė dalis susimąstė apie organų ar kaulų čiulpų donorystę. Organų donorystė jiems – visiškai nauja ir negirdėta sritis.
Aušra Degutytė sako, kad šiuo renginiu siekė ne tik supažindinti karius su organų donoryste, bet ir parodyti jos prasmę. „Stebuklas, kai moteris po inksto transplantacijos susilaukia sveiko vaikelio, ar vyro, gyvenančio su persodinta širdimi, šeimoje atsiranda nauja gyvybė. Nuostabu, kai mažas vaikelis, svyravęs tarp gyvybės ir mirties, transplantavus organą užauga į paauglį.“
Svarbu pamatyti, ne tik išgirsti
Nijolė Juršienė, dvejus metus gyvenanti su persodintu inkstu, savanoriams pasakojo, kaip ji jautėsi iki ir po transplantacijos. „Kartais būdavo taip bloga, kad vos nušliauždavau iki lovos, nesinorėdavo net gyventi. Po inksto transplantacijos gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis. Aš vėl galiu džiaugtis kiekviena gyvenimo diena“, – kalbėjo moteris.
Renginyje demonstruota paroda „Už gyvybę“, joje eksponuoti žmonių, laukiančių organų transplantacijos ir gyvenančių su persodintu organu, portretai.
Po paskaitos keliasdešimt karių apsisprendė pasirašyti sutikimą po mirties tapti organų donorais. Kiti galės apsispręsti gerai apsvarstę per susitikimą girdėtus pasakojimus, plačiau susipažinę internete.
