Likimo vingiai, nulemti genetikos
Abu mažylio tėvai gimė ir augo girdinčiųjų šeimose. Abu turi po girdintį brolį. O štai patys negirdi. Būtent ši genetiškai užprogramuota lemtis pastūmėjo jaunuolius į vienas kito glėbį. Lukošiams gimė neprigirdintis sūnus. Motinai garsiau pašaukus sūnų vardu, berniukas atsisuka, tačiau tyliau pakvietus nereaguoja.
Tėvai anksti pastebėjo, kad mažylis reaguoja į garso šaltinį. Todėl stengėsi jam sudaryti kuo įvairesnę akustinę aplinką. Motina su sūnumi lankė kūdikiams skirtą baseiną. Taip susiformavo vaiko pomėgis, kuris dabar tėvams atsieina nemažai kantrybės. Pirmas ir kol kas vienintelis berniuko žodyne – gestas, žymintis sąvoką „plaukti, pliuškentis vandenyje“. Juo jis džiaugsmingai atsiliepia į mamos gestu rodomą kvietimą maudytis.
Karolis ir Sandra būdami maži taip pat nešiojo klausos aparatus. Moteris prisimena, kad nuo jų jai kaipmat įsiskaudėdavo galvą. „Tai buvo tikras košmaras“, – taip įvardija savo tėvų pastangas netobulais aparatais prakalbinti tylą pašnekovai.
Praėjo maždaug ketvirtis amžiaus ir senieji klausos aparatai atsidūrė muziejuose. Juos pakeitė kompaktiški skaitmeniniai prietaisai, gebantys iš foninio triukšmo išskirti ir pagarsinti žmogaus kalbą, nebijantys vandens ir dulkių. Tad, nepaisydami savo karčios vaikystės patirties, jaunieji Lukošiai tiki technologine pažanga ir stengiasi ją pasitelkti savo sūnaus gerovei.
Sužinoję apie protezavimo galimybę, berniuką nuo šių metų rudens tėvai užregistravo į Lietuvos sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinį ugdymo centrą – konsultuosis su surdopedagogu. Klausos aparatai sustiprins vaiko girdimą garsą, tad Lukošiai vaikui parinko girdinčiųjų darželį. Lietuvos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, bendrijos „Pagava“ darbuotojos tėvus drąsina jau dabar svarstyti galimybę vaiką vėliau ugdyti girdinčiųjų mokykloje.
Ant kupino garsų gyvenimo slenksčio
Leonui galimybę girdėti padovanojo UAB „Opera“, kuri kreipėsi į bendriją „Pagava“ siūlydama padovanoti du klausos aparatėlius. Šių klausos aparatų kaina 2 300 eurų, o svoris nesiekia nė 2 gramų. Juos gauti pretendavo daug kandidatų. Leonui sėkmė nusišypsojo dėl to, kad jis geriausiai atitiko vienintelį „Operos“ pageidavimą – buvo ypač jauno amžiaus.
Klausos protezavimo specialistas Valdemaras Dubickis įdeda į ausytes ir patikrina specialiai Leonui pagamintus individualius klausos aparatų įdėkliukus. Berniukas nė kiek nesipriešina.
Specialistas prisijungia prie specialios kompiuterinės programos ir klausos aparatus derina pagal mažyliui iš anksto atliktą klausos audiogramą bei atsižvelgęs į jo amžių. Kelios minutės, ir programa parodo, kad viskas gerai: klausos aparatai paruošti. Tada į juos dedamos mažytės baterijos, ir pagaliau klausos aparatai atsiduria ant mažylio ausyčių. Susirinkusieji sulaiko kvėpavimą. Leonas sustingsta, prasižioja ir tarsi geria į save pasaulio triukšmą. „Dabar vaikas girdi net savo kvėpavimą“, – sako Valdemaras Dubickis.
Pirmą dieną garsų pasaulyje Leonas praleis vos vieną valandą. Vėliau jo draugystė su klausos aparatais kasdien po valandą ilgės, kol galų gale truks visą dieną.
„Uždėjus klausos aparatus, vaikas nepradės kalbėti savaime, – aiškina specialistas. – Tėvelių ir specialistų lauks ilgas ir kruopštus darbas. Vaikelį reikės kantriai mokyti.“
