Su sportininkais dalijasi energija
Birutė moja ir kviečia eiti prie ežero, ten ant tiltelio ilsisi būrelis moters treniruojamų merginų ir vaikinų. Visi jie turi didesnę ar mažesnę regėjimo negalią, tačiau greitai įtikina, kad puikiai plaukia ir orientuojasi ežere, o trenerės Birutės pamokos neįkainojamos. 1975 metais pradėjusi dirbti Lietuvos sporto universitete Birutė daug laiko praleidžia baseine. „Per vienas varžybas pamačiau, kad negalią turintys žmonės labai netaisyklingai plaukia, ir nutariau jiems padėti“, – sako Birutė.
Pirmasis Birutės neįgalus mokinys buvo Kęstutis Skučas. Baigęs universitetą jis pradėjo treniruotis savarankiškai, o vėliau sėkmingai dalyvavo parolimpinėse žaidynėse. Birutė sako, kad ir fiziškai neįgalūs žmonės, ir nematantys gali puikiai išmokti plaukti. Didžioji plaukimo paslaptis – taisyklingas kvėpavimas, o visi mano, kad svarbiausia išmokti taisyklingai dirbti kojomis ir rankomis. Be abejo, ir tai svarbu, bet ne svarbiausia.
Mokydama neregius ir silpnaregius Birutė ne kartą pati bandė plaukti užmerktomis akimis, kad įsivaizduotų, ką jaučia regėjimo negalią turintys žmonės. Specialios literatūros, kaip išmokyti regos negalią turinčius žmones plaukti, nėra, tad trenerė turi kliautis savo intuicija, patirtimi. „Negaliu sakyti vaikams, kuriuos pradedu treniruoti: „Žiūrėkite, dabar toks mostas, o dabar toks. Privalau visas plaukimo technikos subtilybes išaiškinti žodžiais, tam specialiai ruošiuosi, stengiuosi labai aiškiai dėstyti savo mintis.“ Kai trenerė pamato, kad jos žodžiai nepasiekia mokinio, pati įlipa į baseiną, atsistoja šalia ir suėmusi jo rankas atlieka judesius drauge – taip plaukikas viską puikiai suvokia ir įsimena.
Birutė sako, kad treniruotės jai atstoja bėgimą. „Kiek mano plaukikai nuplaukia, tiek aš nubėgu, o nuplaukia ir po keturis kilometrus.“ Pajuokavusi Birutė paaiškina, kad ji būtinai turi atbėgti į kitą baseino galą ir specialia lazdele minkštu galu paliesti regėjimo negalią turinčio plaukiko galvą, kad jis žinotų: dar vienas grybšnis ir jau reikės apsisukti, kad neatsimuštų galva į baseino kraštą.
„Pradedu treniruoti dar vaikus, jie ateina nedrąsūs, nežino, į kurią pusę judėti. Laikui bėgant įgyja drąsos, pradeda pasitikėti savimi. Mano akyse jie auga, bręsta, keičiasi jų charakteris, požiūris į plaukimą, treniruotes. Turiu prisitaikyti, suprasti, kartais ne viską išgirsti, kartais nuleisti juokais“, – apie savo plaukikus pasakoja Birutė. Birutės treniruojami regėjimo negalią turintys vaikai tvirtai plaukia ir puikiai orientuojasi ežere. Trenerė moko savo auklėtinius ne tik plaukimo technikos, taisyklių, įvairių plaukimo stilių – ji dalijasi savo energija, šiluma ir net... savo virtomis uogienėmis. Birutės dukra Neringa ir sūnus Algis taip pat plaukikai, plaukikė ir devynerių metų anūkė Silvija, bet dukra gyvena JAV, sūnus su šeima – Kanadoje, o auklėtiniai – šalia. Birutė jiems skiria savo rūpestį ir meilę. Jai brangūs visi auklėtiniai.
Auklėtiniai – tarsi savi vaikai
Birutė pirmiausia ir supažindina su auklėtiniais Mariumi ir Marija Skripkaičiais. Jiedu ne šiaip brolis ir sesuo, jiedu – dvyniai. Birutė juos treniruoja trečius metus, pasikvietė pamačiusi Aklųjų ir silpnaregių centre. Dvyniai buvo labai nedrąsūs, bet atviri, nuoširdūs. „Labai norėjome išmokti plaukti. Trenerės padedami išmokome per tris treniruotes“, – sako Marija, o brolis priduria: „Vos trenerės pakviestas į baseiną pajutau, kad šis sportas mano. Vanduo tarsi koks magnetas – traukia, neša, gaivina.“ Marius jau ne kartą pelnęs prizų įvairiose plaukimo varžybose. Dabar, baigęs mokyklą, ketina studijuoti Lietuvos sporto universitete. Marija gyvenimo su sportu nesieja ir sakosi norinti būti virėja.
Mariaus regėjimo negalia labai sunki, paveldėta, progresuojanti, Marija silpnaregė. Marius ir Marija užaugo globos namuose, tačiau iki septynerių metų nežinojo apie vienas kitą. „Mus išskyrė vos gimusius, – pasakoja Marija. – Susitikome būdami septynerių, atėję į pirmąją klasę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Mokytoja iškart pastebėjo, kad mūsų ne tik pavardės vienodos, bet ir gimę esame tą pačią dieną. Pradėjo aiškintis ir pasakė, kad esame ne tik brolis ir sesuo, bet dvyniai.“ Jaunuoliai turi daugiau brolių ir seserų, tačiau ypatingas ryšys sieja tik juodu.
Marija ir Marius neišskiriami, kartu lanko treniruotes, kartu nuomojasi butą. „Trenerės Birutės dėka abu pradėjome plaukti, apsigyvenome Kaune, nes čia geresnės sąlygos tobulėti.“ Kartu su dvyniais butą nuomojasi dvi draugės iš Aklųjų ir silpnaregių centro. „Mes visi bendraklasiai, nenorėjome išsiskirti“, – sako Marius. Į jų namus su uogiene ar kitokiomis lauktuvėmis dažnai užsuka trenerė. Birutei rūpi, ar jos auklėtiniai pavalgę, ar turi reikiamų namų apyvokos daiktų. „Juk jie – mano vaikai“, – sako Birutė. „Su trenere visada galime pasitarti, pasikalbėti iš širdies“, – pasidžiaugia Marija.
Treniruotės – penkis kartus per savaitę
Susipažįstu ir su kitais Birutės auklėtiniais – Oreta Strazdauskaite, Žygimantu Matusevičiumi, Oksana Dobrovolskaja. Visi jie jau pasiekę puikių rezultatų, dalyvauja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių čempionatuose, tarptautinėse aklųjų ir silpnaregių jaunimo varžybose. „Nematančiam ar silpnai matančiam žmogui nėra paprasta išmokti orientuotis vandenyje, judėti. Esame dėkingi trenerei Birutei, padėjusiai mums įveikti save, savo baimes ir drąsiai treniruotis“, – atsisveikindama sako Oreta, jai pritaria draugų būrys, o paskui visi neria į vandenį ir man, matant, kaip puikiai jie plaukia, telieka tik pavydėti, bet žinau: jaunuoliai ir jų trenerė daug dirba, treniruotės vyksta net penkis kartus per savaitę.
