Paslaugos – labai reikalingos
Kad žmonės gautų taip reikalingas paslaugas, rūpinasi Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija, nuo 2000-ųjų prie psichikos sveikatos centrų pradėjusi kurti užimtumo kambarius. 2008-aisiais kaip skėtinė organizacija įsteigta VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba, kuri per socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus kuruoja, administruoja ir teikia finansinę pagalbą užimtumo kambariams.
VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė sako, kad užimtumo paslaugų reikia tiek sergantiems psichikos ligomis, tiek nuo jų sveikstantiems žmonėms. „Užimtumo kambariuose dirba ir socialiniai darbuotojai, ir slaugytojai, ir kiti specialistai. Visų jų tikslas – grąžinti psichikos ligomis sergančius žmones į bendruomenę, padėti jiems įgyti arba atgauti turėtus kasdienio gyvenimo įgūdžius.“
Pasak jos, dirbantieji užimtumo kambariuose atlieka įvairias funkcijas. Tačiau svarbiausia – motyvuoti žmogų, suteikti jam saugią aplinką ir galimybę užsiimti širdžiai miela veikla. „Kiekviename užimtumo kambaryje dirbantys specialistai pasirenka tam tikras veiklas pagal paslaugų poreikį, lankančių žmonių sveikatos būklę. Tačiau visur pagalba teikiama kompleksiškai, atsižvelgiant į kiekvieną žmogų. „Sveikasis“ pats pasirenka, kokia veikla jam labiausiai tinka, tačiau sergantysis psichikos liga dažnai galimybės rinktis neturi. Tuomet Į pagalbą ir atskuba užimtumo veiklas organizuojantys specialistai“, – sako A. Nariūnienė.
Svarbu – neužsisėdėti namuose
Užimtumo kambariai įsikūrę visoje Lietuvoje. Vienas seniausiai veikiančių – Vilniaus miesto Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje. Čia žmonėms, turintiems psichikos problemų, paslaugas teikia socialiniai darbuotojai.
Patalpas užimtumo kambariui skiria ir jas išlaiko Centro poliklinikos vadovai. Lėšų projektams įgyvendinti ir įvairioms medžiagoms įsigyti – VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnyba. „Mūsų tikslas – kad žmonės, kurie dėl psichikos sutrikimų nedirba, neužsisėdėtų namuose, uždaroje aplinkoje, kad turėtų kur išeiti, užsiimti prasminga veikla, lavintų bendravimo, kasdienio gyvenimo įgūdžius“, – sako užimtumo kambario socialinė darbuotoja Nijolė Gumbrytė.
Pasak jos, didelis privalumas tai, kad užimtumo kambariai įkurti prie psichikos sveikatos centrų, taigi juose dirbantys specialistai gali bendradarbiauti su psichiatrais, psichologais, kitais specialistais. „Jei gydytojas pastebi, kad mūsų užimtumo kambario lankytojui pablogėjo sveikata, jis išsyk paklausia mūsų nuomonės ir patikslina, ar ir mes pastebėjome pokyčius. Kai mes pastebime, kad vienam ar kitam grupės nariui pablogėjo sveikata, tarpininkaujame, kad jis greičiau patektų pas gydytoją.“
Nemažai žmonių 2001-aisiais įkurtame užimtumo kambaryje lankosi jau daug metų, per šį laikotarpį susibūrė savotiška bendruomenė, kur visi domisi vienas kito reikalais, stengiasi padėti, pasipasakoja savo bėdas. „Mūsų žmonės – sergantys ilgesnį laiką. Jiems išėjimas iš namų – tai ir būtinybė laiku atsikelti, ir susitvarkyti, ir nusiskusti, ir apsirengti. Labai svarbi mūsų darbo dalis yra ir bendravimo įgūdžių lavinimas“, – sako Nijolė.
Iš viso į šį užimtumo kambarį užsuka iki keturiasdešimties žmonių. „Branduolį sudaro 25 žmones. Tačiau kasdien, žinoma, tiek neateina, nes visi ir nesutilptų nedideliame kambarėlyje. Kasdien sulaukiame maždaug dešimties lankytojų. Kai kurie dėl susitikimo susitaria ir iš anksto. Štai turime du entuziastingus šachmatininkus, kurie drauge ne tik žaidžia, bet ir sprendžia uždavinius, nagrinėja žaidybines situacijas. Tokį tarpusavio bendravimą labai skatiname“, – pasakoja Nijolė.
Jos teigimu, labai svarbu ir tai, kad būdami kartu šie žmonės nejaučia diskomforto, randa bendrų temų. „Tai – ir ligoninės, ir vartojami vaistai, ir stigma, kuri vis dar žymi psichikos negalią turinčius žmones. Sergančiųjų psichikos ligomis žmonių ratas įprastai būna nedidelis – tik artimiausi šeimos nariai. Su giminaičiais šie žmonės retai kada palaiko ryšius, dažnai būna praradę ankstesnius draugus, o susipažinti ir įgyti naujų neturi galimybių.“
Kasdienė veikla
Pagrindinė kasdienė užimtumo kambario veikla – meninių įgūdžių ugdymas. „Čia, kaip ir įvairiose kitose srityse, yra mados. Buvo vėlimo iš vilnos banga, vėliau – siuvinėjimo. Net vyrai mokėsi siuvinėti atvirukus. Vėliau vyravo dekupažo mados – mokėmės technikos, dailinome dėžutes, pakabas. Šiuo metu atradome piešimą ant šilko. Ši technika ypač „prilipo“ Giedriui, kuris geba sukurti tikrai meniškų darbų“, – pasakoja Nijolė.
Giedrius pritaria: piešimas ant šilko jį tiesiog užbūrė. „Iki šiol esu dėkingas savo mamai, kad užregistravo mane į šią polikliniką, kad čia sutikau daug nuostabių žmonių, kad atradau piešimą ant šilko. Man ši medžiaga – didelė vertybė. Kai prisėdu prie šilko, menas liejasi laisvai“, – šypsosi Giedrius.
Vyras vieną po kito rodo originalius savo dirbinius. Kiekvienas jų turi ir savo istoriją, ir originalų pavadinimą. Giedriaus darbai – labai vyriški, juose nemažai militaristinių motyvų. Tačiau jo rankose gimsta ir įvairios abstrakcijos, ir teminiai darbeliai įvairioms šventėms. Piešimo ant šilko technikos neįgaliuosius moko socialinė darbuotoja Inga, pati neseniai atradusi šią meno rūšį. Besilankantiems užimtumo kambaryje patinka ir muzika. Žmonės ne tik jos klausosi, bet ir patys dainuoja pritariant gitarai.
„Sugalvojame ir rimtesnių užsiėmimų. Anksčiau mokėmės anglų, dabar – ispanų kalbos. Tiek „mokytojai“, tiek „mokiniai“ – mūsų pacientai. Beje, mokomės ne dėl rezultato, labiau – dėl paties proceso. Mokantis kalbų, lavinama atmintis, palaikomi kognityviniai gebėjimai. Mums svarbu, kad kiekviena veikla būtų prasminga“, – sako Nijolė.
Visiems patinka ir vadovių siūlomi teminiai pokalbiai, literatūros kūrinių nagrinėjimas. „Jei kas nors randa įdomų straipsnį ar literatūros kūrinį, rekomenduoja jį perskaityti kitiems. Tai – puiki pokalbių tema. Mokomės išklausyti kito nuomonę, leisti kalbėti visiems, net tiems, kurie lėčiau dėlioja mintis. Per tokius užsiėmimus stengiuosi pakalbinti visus, net ir tuos, kuriems iš pradžių kalbėti būna sunku. Ugdoma tolerancija, pakantumas kitokiai nuomonei“, – kalba Nijolė.
Iš pradžių sutarę švęsti tik kalendorines šventes, pamažu vilniečiai susikūrė ir gimtadienių šventimo tradicijas. „Išsiaiškinome, kad namuose ne visi paminį šią dieną, todėl nusprendėme švęsti kartu. Gerokai iš anksto pradedame gaminti originalius, kiekvienam individualiai pritaikytus atvirukus. Sukuriamas ir savitas linkėjimas, po kuriuo ranka pasirašo kiekvienas grupės narys“, – pasakoja Nijolė.
Mėgsta keliauti
Vilniečiai mielai leidžiasi į įvairias keliones. Visiems labai patinka savarankiškumo ugdymo stovyklos Palangoje, į kurias kasmet pakviečia Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija. Pasak Nijolės, tai – ne tik poilsis, bet ir galimybė pasimokyti savarankiškumo, įgyti naujų įgūdžių. „Poilsiaudami kasdien visi drauge ruošiame pusryčius – vienas atneša vandens, kitas verda arbatą, tepa sumuštinius. Išmokstame, atrodo, elementarių dalykų. Nesusidūrusiems su mūsų žmonėmis gali pasirodyti keista, kaip svarbu išmokti, tarkim, išeinant iš namų užrakinti duris. Po tokių stovyklų visi grįžta ne tik pailsėję, bet ir pasisėmę gerų emocijų visiems metams.“
Grupės nariams įdomu pakeliauti ir po savo miestą. „Kartu su Giedriumi mūsų bendruomenėje atsirado ir ilgi bei prasmingi pasivaikščiojimai po Vilnių. Giedrius labai mėgsta vaikštinėti, atranda gražių, kitiems nematytų vietų, po to kruopščiai suplanuoja maršrutą ir vedasi mus visus. Štai pastarąjį kartą surengėme geologinį žygį po Šeškinės kalvas. Kartais net sunku patikėti, kad mūsų sostinėje tiek daug gražių vietų“, – šypsosi Nijolė.
Šiuo metu užimtumo kambario lankytojai jau ruošiasi gražiausioms metų šventėms – Kalėdoms. Lankytojus ir svečius pasitinka snaigėmis papuoštas langas, rankomis gamintos eglutės. „Kiekvienas grupės narys turi mėgstamą veiklą, nė vieno neverčiame ko nors daryti per prievartą. Tačiau visus mus vienija bendrystės jausmas ir buvimo kartu džiaugsmas“, – sako Nijolė.
