Ne tik mokytojas, bet ir draugas
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ Vilniaus skyriaus pirmininkė Vilma Radavičienė sako, kad nekaltai prasidėję keramikos užsiėmimai jau daugeliui metų užbūrė organizacijos narius, todėl nesvarbu, ar yra lėšų, ar ne, nenutrūkstamai organizuojami susitikimai su G. Raudoniu. Nors pats keramikas jokios negalios neturi, G. Raudonis sako, kad gyvastiečiams jis jaučia ypač šiltus jausmus. Nuo pat pirmojo užsiėmimo vyras tikina susidraugavęs su savo mokiniais, per šešerius metus keramikas tapo ne tik mokytoju, bet ir kiekvieno gyvastiečio draugu.
„Jis mums mokytojas iš didžiosios raidės. Nuostabus žmogus, kuris ne tik moko keramikos amato, bet ir bendrauja, kiekvieną kartą labai šiltai sutinka. Savo dirbiniais kartais mes išsakome savo norus, o Gvidas mus skatina tai daryti“, – sako V. Radavičienė.
Keramika – atsipalaidavimo forma
Per keramikos užsiėmimus daugybė gyvastiečių mokosi atsipalaiduoti, išsakyti savo norus, suprasti keramikos meną.
G. Raudonis pasakoja, kad keramika įtraukia ir nepaleidžia žmogaus tol, kol dirbinys nėra baigtas. Keramikoje nelieka laiko mąstyti apie savo rūpesčius ir problemas, čia svarbu visa galva įsitraukti į kūrybos procesą, apgalvoti kaip atrasti išraiškingą siluetą, darbą paryškinsiančių detalių ir apsispręsti dėl labiausiai konkrečiam kūriniui tinkamų spalvų, kitų niuansų.
„Pats molio minkymo, darbo su juo principas yra grįstas rankų, kaip tobuliausio žmogaus įrankio, naudojimu. Neužmirškime, kad molis yra ta pati žemė, kurią palietę nusiraminame. Keramika, visi procesai, susiję su jos kūrimu, yra būdas pasinerti į kitą – sugalvotą, išsvajotą – pasaulį. Molio gabalėliai yra lyg tos natos, kurių dermė kuria vidinę kuriančiojo harmoniją, padeda atrasti pusiausvyrą ir nuramina“, – tikina keramikas.
Laima Švaronaitė, keramiką lankanti nuo pat pradžių, sako, kad šie užsiėmimai – tarsi tyras oro gurkšnis užterštoje kasdienybėje. „Kiekvienas keramikos užsiėmimas padeda užsimiršti, o pats kūrybos procesas teikia ir gerų emocijų, kurios padeda pasijusti geriau. Smagu per užsiėmimus susitikti su likimo draugais. Bendravimas labai padeda.“
Troškimai tiesiai Dievui į ausį
Keramika – ir atsitiktinumų menas. Pasak keramiko, krosnis užbaigia kuriančiojo pastangas. „Kartais galutinis rezultatas gali nustebinti. Kūrėjas gali ir nebeatpažinti savo tvarinio. Bet svarbiausia, kad ir koks dirbinys būtų, žmogus į jį sudeda visas savo pastangas, emocijas, viltis ir troškimus“, – pasakoja G. Raudonis.
Vyras sako pamenąs atvejį, kai viena asociacijos narė, lipdydama indą, sudėjo į jį savo maldas ir troškimą sulaukti donoro inksto, ir vos po kelių dienų merginai išties buvo atlikta inksto persodinimo operacija, mat netikėtai atsirado tinkamas donoras.
Keičiasi medžiagos, bet ne proceso magija
Keramika yra vienas seniausių amatų ir meno formų, ji siejama su civilizacijų pradžia, tačiau profesionali lietuviška keramika įvardijama kaip gana jauna dailės šaka. Jau beveik 40 metų profesionaliai keramikos menu užsiimantis G. Raudonis prisimena, kad jo pažintis su keramika prasidėjo dar mokykloje, kuomet atsiveždavo molio darbui iš netoli veikiančios plytinės.
„Molis tuomet buvo su daugybe priemaišų. Jos trukdė lipdyti dailesnius dirbinėlius. Mums taip norėjosi, kad mūsų kūrinėliai būtų glotnūs, todėl savo piršteliais tikrinome kiekvieną grumstelį ir stengdavomės nepageidaujamus šapus, akmenukus iš jų išmesti. Vėliau mažutėje keramikos degimo krosnelėje mūsų nulipdyti dirbiniai, paveikti apie 800 laipsnių karščio, imdavo tviskėti įvairiomis spalvomis. Mūsų akyse vyko įtraukiančios molio transformacijos“, – prisimena neužtikrintus pirmuosius žingsnius keramikoje Gvidas.
Šiandien viskas kur kas paprasčiau, bet ne mažiau magiška. Keramikas pasakoja, kad šis menas ypatingas savo technologinių procesų įvairove. Lipdyti dirbinius galima iš molio juostų, plokščių.
„Sudėtingas formas galime išgauti naudodami gipso formas, aplinkoje randamus daiktus, faktūrų atspaudus. Neretai sunku apsispręsti, kokį tinkamiausią būdą rinktis. Vis dėlto pats lipdymo procesas dažną užburia. Mano keramikos studijoje lankytojai kuria puodelius, padėklus, vazas, skulptūras ir kitus darbelius“, – pasakoja G. Raudonis.
Visi šie darbeliai ir į juos sudėta širdies šiluma ne vienus metus džiugina kūrėjus, jų artimuosius ir draugus.
