Atgaivino apleistą pirtį
Iš pradžių Baisogalos neįgaliųjų dienos centras buvo įsikūręs ankštame seniūnijos kambarėlyje, vėliau persikėlė į didesnes patalpas, o dabar, padedami seniūno Romo Kalvaičio, įsikūrė buvusioje miestelio pirtyje. Iš apleistos pirties bendromis pastangomis radosi didelis ir jaukus neįgaliųjų dienos užimtumo ir paslaugų centras, kuriame yra treniruoklių salė, dirbtuvėlės ir net molio degimo krosnis. Kitoje šio pastato dalyje ir toliau veikia pirtis, tik ji jau pritaikyta ir neįgaliesiems, į ją baisogaliečiai gali atvežti nuprausti net sunkius ligonius.
Baisogalos seniūnijoje šiuo metu gyvena 122 įvairių negalių turintys žmonės. Pagalbos paprašyti, pasikalbėti yra buvę visi, o į užsiėmimus, vykstančius centre antradieniais ir trečiadieniais, susirenka 15, kartais 20 žmonių, bet prieš šventes lankytojų pagausėja. Visi nori pasigaminti gražių darbelių, dovanėlių, prieš šv. Velykas prisidėti prie originaliųjų margučių kūrėjų. Šis centras yra vienas iš padalinių, kuriuos vienija Radviliškio krašto žmonių su negalia sąjunga, kuriai vadovauja Jūratė Čiuladienė. Baisogalos neįgaliųjų dienos centro veiklą koordinuoja Vanda Kazickienė.
Vanda neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų dienos centre yra neatsitiktinai, ji ir pati turi negalią. Dirbo agronomo pavaduotoja, fermos vedėja ir visur lakstė motociklu su priekaba. „Per tą motociklą ir „sudrožiau“ stuburą“, – prisipažįsta moteris. Iš pradžių atsirado pirmoji stuburo išvarža, vėliau padėtis vis blogėjo, kol negalia, kaip sako pati Vanda, sulenkė ją per pusę. Pradėjo nebevaldyti dešinės, vėliau ‒ ir kairės rankos. Kankino baisūs skausmai. Iš pradžių medikai tikino, kad reikės operuoti, bet atlikus papildomų tyrimų paaiškėjo, kad operuoti negalima, ir Vanda tik pati gali sau padėti. Moteris pradėjo kas rytą po pusvalandį daryti medikų rekomenduotus pratimus. Vanda prisipažįsta netikėjusi, kad mankšta gali padaryti tokių stebuklų. Dabar ir dviračiu mina, ir dirba Baisogalos neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų dienos centre, kur mielai dalijasi patirtimi su lankytojais.
Vanda siekia, kad judresni neįgalieji ne sėdėtų užsidarę namie, bet įsitrauktų į dienos centro veiklą, o sunkiai judančius ar visai negalinčius pajudėti žmones dienos centro moterys lanko namuose.
Džiugina kitus ir pačios džiaugiasi
Vadovė džiaugiasi, kad pavyksta Baisogalos negalią turinčias moteris suburti ir sudominti įvairia veikla. Namie visos mezgė, siuvinėjo, o pradėjusios lankytis dienos centre pasakojo viena kitai, ką kuri moka ar žino, kaip daryti. Mezgėjos ir siuvinėtojos „užsikrėtė“ molio dirbiniais.
Kai moterys ima rodyti margučius, sukurtus iš molio ar kiaušinio lukšto, netenkame žado. Tradicinį margučių marginimą vašku ar dažais jos pakeitė naujomis technologijomis. Margučius trys baisogalietės jau dveji metai išdega molio degimo krosnyje. Didžiausia molinių kiaušinių kūrimo entuziastė Aldona Steponavičienė – 76-erių metų senjora. Moteris tikina nenorinti užsidariusi sėdėti namie, todėl, buvusiame Pakiršinio dvare atidarius etnografinių amatų centrą, Aldona pradėjo jame lankytis ir mokytis keramikos. Pramokusi keramikos paslapčių Baisogalos neįgaliųjų centre ir pati suorganizavo keramikos būrelį. Moteris su didžiuliu užsidegimu ir meile pasakoja, kaip gimsta ypatingos šv. Velykų stalo puošmenos. Pirmąją molinių kiaušinių formą pagal žąsies kiaušinį iš gipso padarė tautodailininkė Genovaitė Butkevičienė, vėliau tokiais formas centro moterys pradėjo pirkti Panevėžyje.
Į gipso formą, kuri sudaryta iš dviejų puselių, jos kloja iškočiotą molį, paskui abi puseles sulipdo, o tada daro ažūrą. Jį kuria pačios: iš senų radijo antenų pasigamintais vamzdeliais dursto įvairių formų skylutes, pjausto specialiai padarytais labai smailiais peiliukais, o vėliau nudažo ir išdega krosnyje, kuri įkaista iki 800 laipsnių Celsijaus. Aldona pasakoja, kad kiaušinių forma tinka ir kitokiems dirbiniams: kriaušėms, žuvelėms, taupyklėms, sagėms. Stropiausios Aldonos mokinės ‒ Zita Kavaliūnienė ir Kristina Kuncaitienė. Zita sakosi kiaušinius marginanti nuo jaunystės, o molinius kurti pabandė tik pradėjusi lankytis neįgaliųjų centre. Moteris kenčia nuo artrito, liga jau palietė rankų pirštų sąnarius, bet Zita nepasiduoda, sulinkusiais pirštais moliniuose kiaušiniuose specialiais įrankiais išpjausto mažyčius vandens lašelius, skylutes, iš kurių gimsta nuostabios gėlytės. Baisogalietė Kristina Kuncaitienė sako, kad ją yra apėmęs margučių kūrimo azartas. Tik bėda, kad glazūruojant ar dažant molinius kiaušinius bronchinės astmos kamuojama moteris turi palikti dirbtuvėlės patalpas.
Gražūs ir Baisogalos neįgaliųjų centro moterų sukurti margučiai iš nevirtų tuščiavidurių kiaušinių. Tuščiavidurius lukštus visi centro lankytojai ištisus metus neša darbščiosioms margučių kūrėjoms. Šeimininkės žino, kaip juos padaryti: kiaušinių galuose pradūrusios mažą skylutę, išleidžia kiaušinio turinį. Tuščiavidurį lukštą rankdarbių mylėtojos apsuka spalvotais siūlais, puošia supjaustytomis žilvičio šakelėmis, sėmenimis ar svarainių sėklomis, odos gabalėliais ir kitomis rankdarbiams tinkamomis priemonėmis. Raštai dėliojasi intuityviai, ir moterys pačios nepajunta, kaip rankose laiko užbaigtą tikrą meno kūrinį.
Onutė paneigė gydytojų prognozes
Neįgaliųjų centro lankytoja Onutė Butautienė jau perkopė aštuntą dešimtį, turi pirmąją neįgalumo grupę, yra iškentusi ne vieną operaciją. Moteris sugriovė visas medikų prognozes, sakančias, kad ji nebepakils iš patalo. Onutė ne tik pradėjo vaikščioti, bet ir toliau užsiima itin daug kruopštumo reikalaujančiais rankdarbiais: mezga, siuvinėja kryželiu paveikslus, savo siuviniais puošia kiaušinius. „Laukiame, kada po remonto bus atidaryti mūsų kultūros namai, ir juose pirmiausia Onutės darbų parodą organizuosime, – šypsosi dienos centro vadovė Vanda Kazickienė. Kryželiu siuvinėja ir Lidija Mickuvienė, o riešines, staltiesėles ir ažūrines kojines mezga ir Radviliškyje organizuojamame kojinių mezgimo čempionate dalyvauja kone visos neįgaliųjų centro lankytojos, lankančios mezgimo ir nėrimo būrelį.
Ne visi negalią turintys Baisogalos seniūnijos gyventojai gali patys ateiti į dienos centrą. „Lankome ligonius, rūpinamės, kad žmonės gautų būtinąją pagalbą. Jonas ir Onutė Gečiai gyvena Palionių kaime, abu jau juda tik neįgaliųjų vežimėliais. Kai reikia, parūpiname jiems transportą, padedame sutvarkyti įvairius buitinius reikalus. Arūnas Bondzinskas, sergantis išsėtine skleroze, su neįgalia žmona gyvena Rudelių kaime. Augina sūnelį. Remiame šią šeimą drabužiais, dovanojome televizorių, skalbyklę. Arūnas nepasiduoda ligai: nors ji sužalojo rankų ir kojų sąnarius, vyras vairuoja automobilį, dirba traktoriumi, kombainu ir nieku gyvu nesutinka keltis į Baisogalą, nors čia gyventi būtų patogiau“, – pasakoja Vanda.
Prieš šv. Velykas centro vadovė kartu su kitomis centro moterimis aplankys ir Arūno šeimą, ir kitus negalinčius ateiti į centrą Baisogalos gyventojus. Nuneš jiems velykinių dovanų: dienos centro lankytojų sukurtų margučių, kitų keramikos darbelių, moterų nėrinių.
