Aktorius nuolat važiuoja į Riešės žirgyną, kuriame laiko savo žirgą Horną. Šeimininkas jį bent valandai išveda pasimankštinti.
„Hornas – mano kasdienis partneris, draugas. Mes su juo treniruojamės, dalyvaujame varžybose“, – apie pomėgį "Gyvenimo būdui" kalbėjo Andrius.
A.Kaniava yra pasirinkęs jojimo trikovę, kuri reikalauja daug ištvermės: tenka varžytis dailiojo jojimo, kliūtinio jojimo ir kroso rungtyse. Trikovės varžybos vyksta tik vasarą. Sezonas prasideda balandžio mėnesį.
Į žirgų sportą A.Kaniava grįžo prieš 13 metų. Kartą važiavo pro žirgyną ir smalsumo vedamas užsuko į vidų. Tą akimirką grįžo praeities svajonės.
Nors šiemet Keistuolių teatras savo 25-mečio proga planuoja surengti nemažai teatralizuotų koncertų ir A.Kaniavai padaugės veiklos, jis vis tiek stengsis nekeisti savo nusistovėjusio gyvenimo ritmo.
Aktorius, kuriam netrūksta vaidmenų, koncertų, kurio namuose laukia žmona Živilė ir trys vaikai – Andrius, Indrė bei Motiejus, stengiasi kasdien aplankyti savo augintinį.
Jei kurią nors dieną negali, paprašo patikimų žmonių, kurie valandai ar pusvalandžiui išveda Horną į lauką ar maniežą.
„Žirgas – ne motociklas ir ne keturratis. Gyvūnas turi judėti. Jis negali stovėti garde. Jei žirgas nejuda, prasideda kojų raumenų, sausgyslių problemos. Per daug metų tuo pats įsitikinau. Jeigu žirgas juda, tuomet viskas bus gerai“, – pasakojo A.Kaniava.
Aktorius dar turi keturiolikos metų kumelę Grafiti, kuri savo karjerą baigė dėl traumos. Prieš pusantrų metų ji atsivedė Goją. Dabar Grafiti ir Goja gyvena Seirijuose, pažįstamo žmogaus žirgyne.
„Nutarėme, kad nėra reikalo kamuoti Grafiti, ir išleidome motinystės atostogų“, – juokėsi Andrius, su žirgais draugaujantis nuo dešimties metų.
Jis svajojo su žirgų sportu susieti visą savo gyvenimą, tačiau paauglystėje gydytojai jam nustatė trumparegystę. Kurį laiką Andriui pavyko apgaudinėti medikus – jis atmintinai išmoko regos tikrinimo lenteles.
Tačiau kai kartą nukrito nuo arklio ir medikai patikrino jo sveikatą, kilo skandalas. Tuomet dar nebuvo kontaktinių lęšių, o su akiniais jodinėti buvo draudžiama.
Kai su sportine karjera teko atsisveikinti, Andrius negalėjo sugalvoti, ką nori veikti ateityje. Baigęs vidurinę mokyklą, jis net metus praleido svarstydamas – tai tuomet buvo neįprasta.
Tačiau per tą metų pertrauką Andrius suvokė, kad, be žirgų, jis dar šį tą nusimano apie teatrą. Andriaus tėvas – klasikos dainininkas Eduardas Kaniava dirbo teatre, motina – tuometėje Teatro draugijoje.
Mokėjimas jodinėti dabar praverčia ir aktorystėje. Prieš dvejus metus sukurtame vaidybiniame filme „Tadas Blinda. Pradžia“ A.Kaniavai teko proga pademonstruoti raitelio sugebėjimus. Andrius įkūnijo lenkų poną Adamą, kuris puikiai jodinėja žirgu.
Filme Andrius jojo ne savo žirgais, o specialiai treniruojamais filmuoti.
A.Kaniava nesutiko, kad auginti žirgą – didelė prabanga. Sunkiausia surasti laiko.
„Vieni žmonės kopia į kalnus, kiti važiuoja slidinėti. Tai irgi prabanga. Kita vertus, jeigu įsigyji augintinį, tampi už jį atsakingas. Be to, noriu su juo sportuoti, todėl privalau suteikti jam viską, ko reikia“, – pasakojo Andrius.
Per daug metų aktorius išstudijavo žirgų charakterį, įpročius, emocijas. Žirgai, kaip ir žmonės, gali būti pakilios ir prislėgtos nuotaikos.
Andrius pasakojo, kad žirgai yra gudrūs ir iš prigimties egoistai. Jie patiklūs, bet negalima tuo piktnaudžiauti. Taip pat jie prieraišūs, įgyja tiek gerų, tiek blogų įpročių.
Aktorius pastebėjo, kad žirgai jį atpažįsta iš žingsnių, balso, kokio nors pliaukštelėjimo. Andrius su savo augintiniais mėgsta atlikti eksperimentus. Pavyzdžiui, užsukęs į žirgyną sutrepsi, bet nesirodo. Žirgas, atpažinęs šeimininką, pradeda muistytis garde, skleidžia įvairius garsus.
Žirgai labai įkyrūs. Hornas, priėjęs prie Andriaus, neretai elgiasi kaip vaikas – įkyriai lenda į kišenes, už apykaklės, patampo už plaukų.
„Reikia nustatyti ribas. Daugelis žmonių galvoja, kad smagu, kai žirgelis baksnoja nosimi į petį. Bet meilės pasireiškimas trunka savaitę ar dvi. Po mėnesio žirgas gali įsijausti žaisti ir smarkiai įkąsti“, – įspėjo Andrius.
Sunkiausia bendrauti su įsižeidusiu žirgu. Andrius prisiminė, kai baigusi sportuoti Grafiti buvo išvežta į ganyklas motinystės atostogų. Jis pas ją atvyko tik po mėnesio. Grafiti savo šeimininko artyn neprisileido.
Kai nueidamas atsisuko, pamatė, kad svetimi arkliai nuėjo, o jo kumelė stovi prie tvoros ir lydi jį akimis.
„Parodė moterišką, ambicingą charakterį“, – nusijuokė Andrius, prisiminęs susitikimą su Grafiti.
Ir Hornas supykęs demonstruoja nepasitenkinimą.
Neseniai A.Kaniava buvo užsiėmęs teatre ir dvi savaites negalėjo aplankyti Horno. Kai po pertraukos atskubėjo pas žirgą, tas nusisuko garde ir stovėjo nekreipdamas dėmesio.
O kai dar savaitę Andrius neatvažiavo, Horną tikriausiai apėmė baimė, kad šeimininkas gali nebegrįžti. Per kitą susitikimą žirgas buvo linkęs taikytis ir draugauti.
Žirgai, kaip vaikai, mėgsta saldumynus, bet A.Kaniava savo augintinių dažnai nevaišina cukrumi – kad negestų dantys. Šeimininkas žirgus palepina daržovėmis.
Žirgą būtina pagirti, jeigu jis padaro ką nors gerai. Kitaip gyvūnas nesuvoks, ką daro gerai, o ką blogai. Kartais aktorius prasikaltusius augintinius aprėkia. Jie žaibiškai reaguoja.
„Manau, kad taip kur kas geriau, negu pasiėmus vytinį sušerti žirgui per šoną“, – sakė Andrius.
Žirgai, kaip ir žmonės, skirtingo charakterio – vieni kovojantys, kiti – emocingi, treti – flegmatiški.
„Grafiti – kilminga, švelni, niekada nepastums, neužlips, eis šalia. Goja charakterį paveldėjo iš motinos.
Hornas labai stiprus, ištvermingas, dažnai neaišku, kas jo galvoje darosi. Tai – gudrus, klastingas gyvūnas, gali būti bjauraus būdo. Jis – kovotojas. Jeigu nenori ko nors daryti, priešinasi. Jis mane daug kartų yra numetęs. Bet vis tiek tenka ieškoti būdų, kaip prie jo prieiti.
Žirgai jautrūs, todėl juos gali auginti žmonės, turintys daug kantrybės“, – įsitikinęs žirgų mylėtojas.
„Manęs dažnai klausia, ar brangu išlaikyti žirgą. Nebrangu, jei jis nesuserga. Gydant žirgą reikia daug laiko ir kantrybės. Apie gydymo išlaidas net nekalbu.
Aš savo kumelaitę gydžiau beveik metus ir neišgydžiau. Buvome pradėję treniruotis, bet vėl ėmė kartotis kojos trauma. Todėl Grafiti jau trečius metus gyvena laisva ir mėgaujasi motinyste“, – kalbėjo menininkas.
Kartais Andrius dėl savo išskirtinio pomėgio jaučiasi kaltas prieš šeimos narius, kuriems ne visada skiria pakankamai dėmesio.
„Bet gyvenimas vienas, ir žmogus turi teisę įgyvendinti savo svajones“, – filosofavo tarp teatro, žirgyno ir namų besiblaškantis aktorius.
