Pirmąkart ją pamačiau internete: gražuolė nulėpausė kalytė, papuošta raudonu kaspinu. Tuo metu jos vardas buvo Bitė, ją globojo savanorė Margarita, šunytė buvo rasta valkataujanti prie Lazdynuose esančios „Rimi“ parduotuvės.
Kai aplankėme Margaritą, norėdami apžiūrėti Bitę, šunytė buvo nepaklusni, viską griaužianti, pasiutusi – suprantama, juk jauna, maždaug šešių mėnesių... Abejonė net nešmėstelėjo: žinojau, kad noriu jos.
Po kelių dienų parsivežiau Bitę namo, pervadinau ją į Leirą – kažkur skaičiau, kad šuo geriau įsimena savo vardą, jei jame yra „r“ raidė; nežinau kiek tame yra tiesos, bet Bitė tapo Leira. Tiek su žmonėmis, tiek su šunimis Leiriukas sutaria puikiai, aišku, visiems tekdavo atlaikyti jos energingą pasisveikinimą. Geriausiu Leiros draugu nuo pirmos dienos tapo Roveris, mano kambarioko šuo.
Nors ir sugriaužė visus mano išeiginius batelius (žinoma, juk kasdieniniai – ne tokie skanūs) ir apkramtė pora telefonų bei kitų visai reikalingų daiktų, gyvenimo be šios pasiutėlės nebeįsivaizduoju. Ačiū visiems, kurie prisidėjo prie jos atsiradimo mano gyvenime.
Daugiau skaitykitenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank"> NeBrisius.lt
