Vilnietė neatsidžiaugia savo nepaprastai protingais šunimis

Mūsų šeimoje dabar auga du šunys – Labradoro retriveris Sezinijus (7 m.) ir mišrūnas Dryžius (2 m.) Pastarasis pas mus pakliuvo atsitiktinai. Vyresnioji sesė Aistė iš prieglaudėlės „Penkta koja“ paėmė vos kelių mėnesių Zebriuką (toks vardas jam buvo duotas) – tuo metu mažytį, trumpaplaukį, pilką, ilgais plaukeliais šunytį.

Prisipažinsiu, nustebino vyresniojo Sezinijaus elgesys – iki tol nebuvau mačiusi, kad suaugęs patinas mokytų mažą šuniuką lipti laiptais.<br>E.Rutkauskaitės nuotr.
Prisipažinsiu, nustebino vyresniojo Sezinijaus elgesys – iki tol nebuvau mačiusi, kad suaugęs patinas mokytų mažą šuniuką lipti laiptais.<br>E.Rutkauskaitės nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Jolanta (NeBrisius.lt)

Feb 16, 2015, 2:29 AM, atnaujinta Jan 13, 2018, 2:43 AM

Jį pavadinome Dryžiuku. Dabar visi stebisi, kodėl toks vardas, kai pats šuo baltakailis ir ilgaplaukis kudlius. Nepasakyčiau, kad Dryžiaus atsiradimas kažkaip pakeitė mūsų gyvenimą. Nebent keista, kadangi mes pripratome prie didelių šunų, o jis – mažas.

Tačiau skardus lojimas kompensuoja mažą ūgį. Taip pat mėgsta įsitaisyti ir miegoti ant kelių – to tiesiog neįmanoma įsivaizduoti darant didelį šunį. Prieš keletą metų net ketverius metus turėjome du šunis, tik tąkart abu didelius (Labradoro retriverius). Po vyresniojo mirties mama jau nebenorėjo įsigyti antro šuns, bet, kai sesei teko išvažiuoti, priglaudė Dryžiuką. Dabar mes tiesiog neįsivaizduojame savo gyvenimo be jo ir Sezinijaus. Taip mes vėl turime du šunis.

Dryžius visai kitoks nei mūsų Sezinijus. Iš pradžių reikėjo labai daug kantrybės, darbo ir vargo. Tačiau Dryžiaus švelnumas ir meilė nustelbdavo ir beatsirandantį pyktį, ir besibaigiančią kantrybę. Pamažu pripratome prie mažylio, o jis tapo protingesnis ir mažiau krečia išdaigų. Abu mūsų šunys gero būdo, švelnūs, žaismingi. Manau, tai ir nuo šeimininkų priklauso.

Taip pat augintiniai labai jaučia ir mūsų nuotaikas – žino, kada prieiti ir padėti galvą ant kelių, o kada baksnoti snukiu į šoną, taip kviečiant žaisti arba eiti į kiemą. Nors Dryžius ir mažas, tačiau kartais labai mėgsta „vadovauti“, atiminėti iš dičkio žaislus, žaisdamas kandžioti jį, tačiau Sezinijus jam nusileidžia. Netgi, kai mažąjį barame už tokį elgesį, didysis savo kūnu jį uždengia – suprask, kad užstoja.

Mums patinka stebėti, kaip jie žaidžia, kad ir kokios nuotaikos vakarais grįžtume namo, abu visada pralinksmina – jų ištikimybė ir meilė tiesiog paperka. Juokinga būna stebėti Dryžių besimaivantį (nepatikėsite, bet taip yra), kai jis kraipydamas užpakaliu ir pagriebęs kokį žaisliuką vaikšto pirmyn ir atgal, o praeidamas dar švelniai urgzteli.

Prisipažinsiu, nustebino vyresniojo Sezinijaus elgesys – iki tol nebuvau mačiusi, kad suaugęs patinas mokytų mažą šuniuką lipti laiptais. Ir tai darytų kantriai, pats laipiodamas į viršų ar apačią. Ir tikrai jam pasisekė geriau, nei mes būtume mažių mokiusios. Labai myliu savo augintinius, džiaugiuosi, kad jie su manimi.

Tiesiog nuostabu, kad kažkada kažkur kažkas išgelbėjo išmestą mažą šuniuką, atidavė jį į „Penktos kojos“ prieglaudą, o sesė, vieną dieną pamačiusi jo nuotrauką, sugalvojo pasiimti jį iš ten. Ir dabar Dryžius su mumis. Anksčiau girdėdavau kalbant, kad mišrūnai neprognozuojami, agresyvūs. Manau, kad viskas priklauso nuo juos auginančių žmonių, jų elgesio su augintiniais. Kokie mes – tokie ir mūsų augintiniai. Mūsų augintiniai gal iš dalies ir atrodo baugokai ar pikti, lojantys ir, atrodytų, puolantys kąsti (kaip Dryžius), tačiau tai tik pirmas įspūdis. Iš tikrųjų jie geri, tik saugo mane ir mamą.

Mėgstamiausi Sezinijaus ir Dryžiaus žaisliukai – jūros kriauklės, kamuoliukai, pliušinis meškiukas (kuris, beje, yra senas ir mėgstamiausias vyresniojo žaislas), kurio kartais šunys nepasidalina, tačiau nei urzgimo, nei peštynių tarp jų niekada nekyla. Dar Dryžius mėgsta iš miško namo paslapčia parsinešti kankorėžių arba pagaliukų (mes gyvename miške – taigi tai jam nesudėtinga), o kadangi jis kudlotas, ne visada tai pastebime.

Taigi svetainėje kartais būna „gražus“ vaizdelis. Ėdalas – mums rimta problema. Nors dubenėliai pastatyti skirtingose patalpose, visada reikia prižiūrėti, kas iš kurio ėda. Dičkis jau išstorėjo, nes suvalgo savo porciją ir pabaigia mažojo. O šiaip mes abudu vadiname dietologais. Nors ėsti gauna pirmiau, nei mes su mama sėdame valgyti, prasisukę savo indeliuose tuoj pat prisistato prie stalo ir liūdnomis akimis stebi, kaip mes valgome – suprask, alkani, palik ir jiems kąsnelį.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.