Šis tekstas labai šaržuotas. Atsiprašau visų tų, kurių vaikai iš tiesų alergiški, ar kuriems dėl rimtų priežasčių teko atiduoti šeimos narį. Šis tekstas ne apie jus. Jis apie pagalvojimą, ar tikrai problema šunyse, o ne mumyse.
5 vieta. Kanifobai. Tiesą sakant, šeimininkais juos vadinti netikslinga, nes dažniausiai šuns jie neturi. Užtai pamatę šunį gatvėje, jie kaip išprotėję klykia, skeryčioja rankomis, puola bėgti, lipti į medį, kitaip sakant, daro viską, kad net pačiam taikiausiam šuniui kiltų noras vytis. Savo vaikus jie moko: „neliesk – kanda“, „tas padaras pavojingas“. Savo kalboje mėgsta žodžius: „bijoti“ ir „ne“. Jų vaikai dažni psichologų pacientai. Didžiausias pavojus tame, kad savo perdėtomis baimėmis, nežinojimu ir neadekvačiu elgesiu šie žmonės iš tiesų gali išprovokuoti agresiją.
4 vieta. Alergiškieji. Tai būtų puikus šeimininko tipas, jei nebūtų toks jautrus ir turėtų šiek tiek daugiau atsakomybės. Pasižymi prasta impulsų kontrole: dažnai nueina į parduotuvę pieno, grįžta su keletu porų batų. Mėgsta tenkinti savo įgeidžius čia ir dabar, nesugeba numatyti pasekmių. Dievina vaikus. Dėl pastarųjų gali padaryti bet ką, netgi nupirkti šuniuką ir lygiai taip pat jo atsisakyti, vos tik vaikui pabosta, arba tenka kur nors išvažiuoti. Alergiškieji – dažni gyvūnų prieglaudų klientai. Mat jie rūpestingi, į gatvę nemeta – atiduoda su rimta priežastimi. Gyvūnų prieglaudos trimituoja pavojaus varpais: alergija šunims didėja geometrine progresija. Vos ne kas antras vaikas Lietuvoje alergiškas šunims… staiga tapo.
3 vieta. Madingieji. Jie patys „pačiausi“. Visada užsiėmę, visada veiksmo vidury, visada dėmesio centre. Batus jie perka ne bet kokius, o ohooooho. Juos derina prie „triusikų“, „triusikus“ derina prie sofos. Tada pagalvoja, kad ant tos sofos dar visai derėtų šuo ir nusiperka, žinoma, patį madingiausią ir patį gražiausią, kokį nors jorkšyrą, haskį (Oh my God, jo tokios gražios mėlynos akys!) ar biglį. Tada perka šuniui ryškiaspalvius kaspinėlius, sukneles su svarovskiais ir vežioja pas kirpėją. Žodžiu, įsigyja madingą stiliaus aksesuarą, tik yra mažas bet… Haskis buvo išveistas rogėms traukti, o biglis medžioti. Tai reiškia, kad tai savarankiški šunys, kuriems reikia drausmės ir didelio fizinio krūvio o „prasiėjimas“ su akmenėliais nusagstytu antkakliu Gedimino prospektu neįeina į tą savoką. Energetiškai neišsikrovęs, nuobodžiaujantis, ne pagal prigimtį gyvenantis šuo greitai tampa tikra problema stilingiems šeimininko batams ir puikiajai sofutei. Neturintis ką veikti, uždarytas vienas, jis ardo namus ir dėl to dažnai atsiduria skelbimų skiltyje: „Dovanoju“.
2 vieta. Praktiškieji-saugieji. Tai pragmatiškas šeimininko tipas. Jis galvoja, kad šuo – tai pigi signalizacijos atmaina. Pagrindinė jo funkcija – garsiai loti, jei koks svetimas pasirodo prie šeimininko tvirtovės. Kaip ir bet koks kitas įrenginys, taip ir „signalinis“ šuo yra „pajungtas“ į neatpažintą energijos šaltinį metro ilgio laidu (grandine). Šis šeimininko tipas pasižymi konservatyvumu, tradicijų ir vertybių saugojimu. Kadaise kažkas jam pasakė, kad „šuo turi būti prie būdos“ ir jis šią nuomonę gina, net pats negalėdamas paaiškinti, kodėl. Nepasižymi analitiniais sugebėjimais. Nesupranta, kad pririštas šuo neturi jokių galimybių ką nors apsaugoti. Viena, ką jis gali daryti, tai liūdnai nuo savo būdos žiūrėti, kaip vagys neša lauk šeimininko „šmutkes“. Jei praktiškieji mėgtų skaityti, jie sužinotų, kad gyvūnams, kaip ir žmonėms, būdingos visos emocijos, kad jie jaučia baimę, liūdesį, džiaugsmą, serga depresija, ilgisi bendravimo ir gyvenimas prie būdos jiems nepakeliamas. Kartais pasitaiko, kad signalinis-sarginis šuo nutrūksta nuo savo laido ir tuomet, niekada nepatyręs judesio laisvės, nematęs tiek įvairovės, nemokytas gyventi tarp žmonių, sukvailioja, beprotiškai išsigąsta ir kam nors įkanda. Praktiškasis-saugusis šeimininkas trumpai pasipiktina šuns elgesiu, tuomet jo atsikrato ir įsigyja naują „signalizaciją“. Istorija kartojasi.
1 vieta. Raumeniniai. Išoriškas tvirtas, bet viduje užguitas ir sunkiai bendraujantis šeimininko tipas. Vaikystėje (labai gaila) jų niekas nemylėjo, galbūt net skriaudė, tad jie išmoko, kad vienintelė galimybė išgyventi šiame bjauriame pasaulyje yra pulti. Paprastai jie užsiaugina storą odą, raumenų kalną, apsišarvuoja riebių keiksmažodžių arsenalu, o kad vienam nuo visų gintis būtų lengviau, įsigyja šunį. Šuo, žinoma, turi būti atitinkamos išvaizdos ir žiniasklaidos išgarsintas kaip pavojingas. Tuomet raumeninis auklėja šunį tais pačiais metodais kaip ir jį patį vaikystėje – diržu, spyriais ir keiksmais – tol, kol du dideli, raumeningi ir baisūs – dvikojis ir keturkojis – stoja į kovą prieš visuomenę.
Daugiau skaitykite: psichika.eu
