Nuvažiavau pas kaimyną. Jis augino du kačiukus 3 mėn. amžiaus. Nemačiau jų realybėje, kaip atrodo. Tik iš pasakojimo, kad yra juodas ir rainas pūkuotas. Nesvarbi man buvo spalva ir lytis. Paprašiau raino, pūkuoto.
Kaimynas nukėlė nuo tvarto pasišiaušusį, pūkuotą, gailiai kniaukiantį kačiuką. Priglaudžiau, bandžiau nuraminti, įsidėjau į pintinėlę ir parsivežiau namo. Katinėlis buvo labai bailus. Visą dieną sėdėjo palindęs po spintele. Išėjau į darbą.
Grįžusi radau išlindusį ir atsargiai bendraujantį su šeima. Katinėlis jau savarankiškai keliavo į tualetą ir savo reikalus atliko jam parodytoje dėželėje. Labai supratingas ir švarus buvo. Nė karto nepridarė kur nereikia. Vakare įsitaisė jaukiai mūsų lovoje. Pavadinome Edžiu. (Tačiau po kelių mėnesių išaiškėjo, kad tai mergaitė – Edė. Tačiau tai nebuvo jokio skirtumo).
Po trijų dienų ryte grįžta dukra iš darbo ir sako: „Mama, pažiūrėk, ką parnešiau“. Atidaro mažą batų dėželę, o joje siurprizas – mažas, mėlynas, aksominio kailiuko kačiukas miega. Buvau priblokšta, kilo daug klausimų, į kuriuos atsakymų nebuvo. Antrą katinėlį turėsim. Nuo ko pradėti, ar pripras prie Edytės, ar susigyvens? Dukra pasakojo, kad labai norėjo mėlynojo katinėlio. Nuvyko į Kauno Aleksoto turgų.
Ten daug gyvūnėlių atiduoda. Dukra išsirinko mažutį, 6 sav. linksmą, mėlyną katinėlį, kaip tik tą kartą atvežtą iš Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos. Vėliau asociacijos nariai pasakojo, kad ne veltui šalo ir laukė gyvūnėliams šeimininkų. Ir sulaukė. Išrinkome vardą. Kadangi aną katytę dukra pavadino Ede, tai šį kartą aš nusprendžiau pakrikštyti katinėlį Timo vardu, iš kažkada vaikystėje skaitytos knygos. Šį kartą žinojome lytį, nes buvo parašyta katinėlio nuosavybės dokumentuose.
Taigi, koks buvo pirmas susitikimas su Edyte? Timutis vos tik išlipo iš dėželės, iš karto parodė savo balsą, pasišiaušė ir davė suprasti, kad jis nori gyventi su mumis. Edytė tupėjo atokiau nuo Timo ir stebėjo. Susidraugavo labai greitai. Timučiui parodžius dėželę kur atlikti reikalus, iš karto ten ir darė. Problemų nebuvo. Maistelį gauna tik geriausią, pakratėlės irgi silikoninės. Iš džiaugsmo pripirkau įvairiausių žaislų, stovų, galąsti nagams.
Todėl nedrasko baldų. Įrengėme balkoną, ten kačiukai stebi pasaulį, bendrauja su ateinančiais kiemo katinėliais. Labai draugiški, myli visus ateinančius žmones. Ypač Timas, kai ateina svečias – krenta ant žemės ir pradeda maivytis. Abu katinėliai tarpusavyje sutaria labai gerai. Myli, globoja vienas kitą. Jei vienam nutinka kokia bėdelė, kitas labai pergyvena. Nusiminęs būna, bando paguosti. Prausia vienas kitą, prisiglaudžia ir apsikabina letenėlėm miegodami.
Edytė turėjo bėdą – bambutės išvaržą, o Timučiui ausytes reikėjo gydyti. Išsterilizavom, išgydėm kačiukus. Jie labai žaismingi, patenkinti. Kartais anksti ryte žadina, dūksta vienas su kitu. Su vandens putomis žaidžia vonioje.
Mūsų katinėliams nieko nestinga. Jie mylimi, prižiūrimi, globojami ir yra labai labai laimingi. O atsilygina – tuo pačiu – savo meile, prieraišumu, ištikimybe. Gera grįžti po sunkaus darbo į namus, kai žinai, kad tavęs laukia – mieli padarėliai. Ir dabar, kai rašau šią istoriją – jie kartu su manimi. Džiaugiamės su šeima, kad auginame du kačiukus.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
