Eglės Kernagytės ir jos vyro Vytauto namus užpildo ir dviejų didelių šunų amsėjimas

Televizijos laidų vedėją, Vytauto Kernagio fondo įkūrėją Eglę Kernagytę-Dambrauskę (34 m.), grįžusią po visų darbų, pasitinka pilna troba: vyras Vytautas (35 m.), sūnūs Vėjas (12 m.) ir Džiugas (7 m.) bei du keturkojai – labradoro retriveris Styvis ir Sibiro haskis Francas, rašoma žurnale „Stilius“. 

Eglės Kernagytės-Dambrauskės ir jos vyro Vytauto namai nuo pat pradžių - pilna troba. <br>Asmeninio albumo ir LR archyvo nuotr. 
Eglės Kernagytės-Dambrauskės ir jos vyro Vytauto namai nuo pat pradžių - pilna troba. <br>Asmeninio albumo ir LR archyvo nuotr. 
Eglė Kernagytė-Dambrauskė su sūnumis. <br>LR archyvo nuotr. 
Eglė Kernagytė-Dambrauskė su sūnumis. <br>LR archyvo nuotr. 
Eglė ir Vytautas augina du šunis. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
Eglė ir Vytautas augina du šunis. <br>Asmeninio albumo nuotr. 
Asmeninio albumo nuotr. 
Asmeninio albumo nuotr. 
Eglės šeima augintinius mielai vežasi prie jūros.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
Eglės šeima augintinius mielai vežasi prie jūros.<br>Asmeninio albumo nuotr. 
Asmeninio albumo nuotr. 
Asmeninio albumo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Dec 15, 2018, 8:36 PM

Labradorą Eglė įsigijo, kai vyresnysis sūnus Vėjas buvo dar labai mažas, o sutikusi Vytą į savo gyvenimą įsileido dar vieną keturkojį – tuomet vos pusantrų metų haskį. Eglė sako, kad pirmą kartą išvydusi šį šunį net išsigando. „Mane baugino tos vilko akys“, – nuoširdžiai atsiduso Eglė.

Pašnekovė pasakojo, kad jųdviejų su vyru santykiai rutuliojosi greitai. Vos spėję susipažinti netrukus kartu apsigyveno, kartu po vienu stogu apgyvendino ir savo šunis.

Eglė prisiminė, kad labradorą juokais lygindavo su filmo „Ledynmetis“ heroje mamute, gyvenusia tarp pelių ir dėl to maniusia, kad pati yra pelė.

„Kadangi jį nuo vaikystės prižiūrėjo haskis, sakydavome, kad Styvis veikiausiai jautėsi esąs lygiavertis jo giminaitis“, – prisiminė Eglė.

– Ar apsigyvenus bendrame bute dviem dideliems šunims užteko erdvės?

– Ne, todėl labai greitai persikraustėme į namą. Dviem šunims gana sudėtinga bute. Juolab kad būdami maži mėgdavo prikrėsti šunybių. Ne kartą grįžę namo radome kažkokiu būdu atvertas virtuvės duris ir nuo stalo nubrauktus, ant žemės išbarstytus produktus. Ilgai nelaukdami priėmėme sprendimą, kad reikia ieškoti didesnės erdvės.

– O dabar, gyvendami nuosavame name, prisiverčiate šunis išvesti toliau kiemo?

– Mūsų šunys labai daug laiko praleidžia kieme, tačiau visų reikalų čia neatlieka. Jiems vis tiek reikia pasivaikščioti. Ir čia galiu skirti didelę padėką savo vyrui, nes labiausiai mūsų šunimis rūpinasi jis. Ilgesniems pasivaikščiojimams juos išveda ryte ir vakare.

– Vis dėl to šunys turi galią pripratinti šeimininkus prie kiek judresnio, o tuo pačiu ir sveikesnio gyvenimo būdo, tiesa?

Tai neabejotinai kasdienybei suteikia tam tikrų niuansų, teigiamai veikiančių mūsų savijautą. Kasdieniai pasivaikščiojimai gryname ore puikiai veikia savijautą.

– Ar jūsų šunys yra iš tų, kurių nusivežus į gamtą nebūtina pririšti prie medžio?

– Deja, jie iš tų šunų, kuriuos pririšti reikia. Jie mėgsta visur lakstyti. Kartą išsirengę plaukti baidarėmis į kompaniją pasiėmėme Styvį. Daugiau to niekada nebedarėme. Kaskart, kai baidarė priartėdavo arčiau žemės, šuo mėgindavo iš jos iššokti. Galop visi kartu apvirtome. Paskui ir visą krepšį kepti paruoštos mėsos slapta suėdė.

Vis dėlto vykdami į pajūrį šunis pasiimame. Vakare, kai prie jūros mažiau žmonių, vedamės juos į pakrantę. Čia jie išsidūksta.

Na, o vyro tėvų sodyboje jiems suteikiama visiška laisvė. Būna, ir į mišką nubėga palakstyti. Po tokių savaitgalių jie būna visiškai išsilakstę.

– Tikriausiai gavę tiek veiklos nemažai ir suėda?

– Šunų ėdalą perkame nemažais kiekiais – vos pajėgiu, kai tenka iškelti iš automobilio. Stengiamės juos šerti sausu ėdalu. Tik Francui vyras duoda ir žalios mėsos. Na, o Styvio mitybą prižiūrime dar atsargiau, nes šie šunys linkę tukti.

Ne kartą esame iš mamos jį parsivežę priaugusį svorio. Jos meilė kitokia – pagailėjusi, kad šunys ėda sausą ėdalą, neretai mėgsta jį pagardinti, pavyzdžiui, sriuba.

Tiesiog norime, kad jam pačiam nebūtų sunku, nes labradorai neretai turi sąnarių problemų. O jeigu dar prisidėtų ir didelis svoris, tuomet jau visai blogai, todėl stengiamės palaikyti jo formą.

– Šunų sveikata rūpinatės, o kokie jūsų šeimos mitybos įpročiai?

– Na, mes nesame pamišę dėl sveikos mitybos, tačiau, žinoma, stengiamės žiūrėti, ką valgome, rūpinamės, kad maistas būtų kokybiškas ir visavertis.

– Jūsų vyras kartu su haskiu anksčiau dalyvaudavo kinkinių varžybose. Koks jūsų požiūris į tokią aktyvią veiklą su šunimis?

– Manau, kad tai tik į naudą. Ir jam labai patikdavo, ir šuniui. Kinkinį sudarė keturi šunys. Matydavau, kaip jie nekantrauja, kaukia, šokinėja ir laukia kuo greičiau pradėti varžybas.

Keturkojų šeimininkai ne tik per varžybas susitikdavo, kartu savo šunis vedžiodavo. Šie šunys labai panašūs į vilkus, jie turėjo ir savo gaujos vadą.

– Minėjote, kad Francui ši veikla be galo patiko. Kaip reagavo, kai jos nebeliko?

– Tiesiog nebeliko jėgų. Šuo turėjo traumą, dėl kurios nebegalėjo taip aktyviai sportuoti. Bet kokiu atveju abu mūsų šunys iki šiol daug juda, nes jeigu neišsidūksta, tarpusavyje ima žaisti ne ką prasčiau nei jaunystėje.

Labai smagu, kad jie turi vienas kitą. Kai kraustėmės į naujus namus, kuriam laikui Styvį teko palikti pas mamą. Parsivežę namo supratome, kad jie – neišskiriami, visur kartu. Visada abu miega mūsų miegamajame. Tik labradoras kartais garsiai knarkia, todėl tenka jį prižadinti. (Juokiasi.)

– O kaip jūsų vaikai reaguoja į šunis?

– Jų santykis su gyvūnu yra labai gražus. Manau, kai namuose vaikai auga su šunimis, jiems ugdoma empatija, jie tampa jautresni. Kadangi Džiugas užaugo tarp didelių šunų, jis niekada nebijodavo net svetimų keturkojų – visus juos norėdavo paglostyti. Net tuos, kurie už jį patį didesni.

Tad mums reikėjo su juo susitarti, kad prieš glostydamas svetimus keturkojus atsiklaustų šeimininko, ar galima. Kai vaikas to išmoko, sustodavo prie kiekvieno praeivio su šunimi ir klausdavo: „Ar galima?“ Kadangi pati esu labai jautri gyvūnų atžvilgiu, man labai gera žinoti, kad ir mano vaikai tokie.

Ne kartą esame visi kartu keliavę į gyvūnų prieglaudas, vežę jiems ėdalo. Stengiamės puoselėti meilę gyvybei, manome, kad tai svarbu.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.