Kaune gimusi ir augusi Aušra šiuo metu gyvena gamtos prieglobstyje – Prienų rajono Šiauliškių kaime.
Jame veterinarijos gydytoja įsikūrė prieš dešimtmetį.
Tuomet moteris atvyko su dviem žirgais, o dabar jų turi dešimt.
„Panašu, kad ir tai dar ne pabaiga“, – patikino A.Ratautė, žirgyne besisukanti su sutuoktiniu Laurynu. Poros puspenktų metų sūnui Matėjui dideli gyvūnai daro didžiulį įspūdį, kartu su mama berniukas eina jų pašerti.
Iš pradžių Aušros tėvai stebėjosi, kodėl dukra pasuko į veterinariją, nes juodu nieko bendra neturėjo su šia profesija.
„Veterinarijos studijas pasirinkau dėl to, kad patiko medicina. Kadangi patiko ir gyvūnai, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija buvo ideali studijų vieta.
Visada turėjau galimybę rinktis pati ir nuspręsti, todėl net nedvejodama stojau ten, kur traukė širdis. Matydami, kad man gerai sekasi studijos, kad esu laiminga, tėvai pakeitė nuomonę į gera“, – pasakojo Aušra.
Baigusi magistro studijas Aušra norėjo įsikurti arčiau gamtos ir ten gydyti gyvūnus. Po ilgų klajonių po įvairius kaimelius aplink Kauną pagaliau ji atrado savo vietą Prienų rajone, Šiauliškių kaime.
„Noras kuo nors rūpintis žmogui yra įgimtas. Tik visi esame skirtingi – vieni rūpinamės savimi, kiti rūpinamės kitais – vaikais, senukais, gyvūnais. Mano pašaukimas yra rūpintis gyvūnais.
Pradėjusi globoti kates, šunis, kai tik sulaukiau progos, išgelbėjau ir arklį, o vėliau – ir daugiau jų. Jausmas, kai gali padėti negaluojančiam gyvūnui, išties geras.
Nesvarbu, ar tai buvo sužalota katė, ar arklys. Kai jie pasveiksta tiek, kiek įmanoma, ir gali toliau gyventi dar ilgai, mane labai džiugina“, – tvirtino A.Ratautė.
Šiai moteriai arklys visada buvo ypatingas gyvūnas.
Juolab kad Lietuvoje labai mažai yra vietų ir žmonių, kur juos globoja nepriklausomai nuo to, ar jais gali joti. Aušros pagalba arkliams yra mažas žingsnelis į priekį, kad tie, kurie jau nurašyti, dar turėtų galimybę gražiai gyventi savo likusius metus.
Žirgus Aušra pamilo dar vaikystėje, kai buvo jojikė, dalyvavo varžybose.
Gerų rezultatų ir pergalių skonis jai taip pat buvo saldus. Bet bėgant metams Aušra suprato, kad sportas turi ir minusų.
Nors ji pati didelių traumų nepatyrė, bet žinojo, kad sportininkai visada greičiau palieka sportą nei kitų profesijų žmonės savo darbus. Lygiai tas pat ir su žirgais – sportiniai gyvūnai anksčiau tampa „pensininkais“ .
„Studijuodama ir matydama žirgus supratau, kad nenoriu versti gyvūno siekti maksimumo, nes dažnai tai priveda prie traumų, dėl kurių jie tampa nebenaudingi ir nebereikalingi.
Užsienyje tokius žirgus dažnai užmigdo, kad gautų draudimą, nes žirgai kainuoja dešimtis ir net šimtus tūkstančių eurų, o Lietuvoje dažniausiai tokie žirgai nurašomi arba naudojami turistų pramogoms, jeigu dar gali fiziškai judėti“, – yra pastebėjusi A.Ratautė.
Daugelyje žirgynų vargu ar išvystume senų žirgų, Aušros valdose tokį vaizdą galima pamatyti.
„Gerai, kai žmogus savo jojimo partneriu rūpinasi iki jo paskutinių dienų – kai kurie laiko pas save, kai kurie suranda kitus gerus namus, svarbiausia, kad žirgai būtų prižiūrimi.
Bet apskritai arklys vis dar laikomas ūkiniu gyvūnu, tai pagalvokime, ką dažnas renkasi – ar prižiūrėti nedarbingą žirgą dar dešimt metų, ar jį parduoti skerdyklai ir iš to dar uždirbti?
Ir visiškai nesvarbu, ar tai darbinis arklys, ar sportinis žirgas.
Kai ateina laikas, tik nuo savininko priklauso, kaip jis pasielgs“, – pasakojo nuosavą žirgyną įkūrusi veterinarijos gydytoja.
Kadaise jodinėdama žirgyne Aušra labai sunkiai ištverdavo žirgo praradimą, kai jis būdavo parduodamas. Ji jau tuomet nutarė, kad kai pati turės žirgyną, taip nesielgs.
Įgijusi veterinarijos gydytojos patirties moteris suprato, kad neįmanoma išgelbėti ir priglausti visų žirgų, nes jei ne vietos, tai laiko ištekliai yra riboti. Bet nuo tada, kai jau turėjo galimybę pati priimti, gelbėti žirgus, tai ir darė ilgai nemąstydama.
Pirmas žirgas buvo išpirktas iš ūkininko. Nors tas žirgas turėjo problemų dėl kojos sąnario, Aušra nepabūgo jo priglausti ir per maždaug 12 drauge praleistų metų nė karto nesigailėjo, kad jį išgelbėjo. Šis gyvūnas vis dar gyvena Aušros valdose.
Vėliau ji įsigijo ir sveikų, ir ligotų arklių. Tiems, kuriuos pastatydavo ant kojų, surasdavo naujus namus, nors tai buvo labai sunku.
Žirgui rasti naujus namus – beveik neįmanoma.
Žmonės, kurie su tuo nesusiduria, gali ir nesuprasti, bet tie, kurie užsiima globa, žino, kad dauguma visada ieško kokios nors naudos ir dažnai ta nauda yra nepakeliama gyvūnui.
Tarkime, dovanojant šlubuojantį žirgą, kuris gali gyventi dar ilgai ir laimingai nejojamas, reikia įsitikinti, kad naujas savininkas nepradės jodinti turistų, nes gyvūnui skaudančia koja tai būtų tikrai didelė kančia.
Daug norinčių globoti žirgą atkrisdavo neįtikinę Aušros, kad suteiks tokias sąlygas, kokių reikia žirgui. A.Ratautei teko padovanoti žirgą, kai atrodė, kad naujoje vietoje jis idealiai gyvens, bet vėliau paaiškėjo, kad žmogus, kuris turi rūpintis tuo gyvūnu, pasakydavo: „Tokia žirgo karma, kad jis kosi, dūsta.“
Šeimininkui tereikėjo paprasčiausiai pašalinti alergenus iš aplinkos ir gyvūnas būtų galėjęs visavertiškai kvėpuoti ir gyventi.
„Tokiu atveju atsiėmiau žirgą ir radau jam kitus globėjus. Dabar gyvendamas pas kitus žmones, kurie sudarė jam sąlygas, žirgas jaučiasi visiškai sveikas“, – pasakojo A.Ratautė.
Į Aušros globą žirgai patenka labai įvairios būklės.
Vieni yra kam nors alergiški ir dėl to nebegali gyventi standartiniuose žirgynuose, kiti – labai išsekę, aptekę parazitais, traumuota psichika.
Tik kai kurie gyvūnai būna visiškai sveiki, bet seni, todėl žmonės tiesiog nebenori jų laikyti.
Tokių žirgų Aušra nebegrąžina, dažniausiai juos įsigyja. O tuos, kuriuos ji gauna dovanų, žmonės dovanoja todėl, kad nebeturi sąlygų laikyti.
Bet pati gydytoja ne visus žirgus dovanoja kitiems. Daug jų lieka Aušros žirgyne visam laikui, nes kartais užtrunka ne kelis mėnesius, o metus ir daugiau, kad gyvūnas atsigautų, – jeigu su tuo arkliu ryšys pasidaro labai stiprus, nebepavyksta atsisveikinti.
Iš jos globojamų žirgų dar nė vienas neiškeliavo į vadinamąjį arklių rojų, nes jie – ilgaamžiai gyvūnai, vidutiniškai gyvenantys 30 metų. Savininkai, kurie nori tik išgydyti žirgus, dažniausiai juos pasilieka savo valdose, kur ir laikė, o Aušra suteikia tik veterinarinę paslaugą. Globoti ji imasi tik tuos, kuriuos tikrai dar galima išgelbėti.
„Turėdama veterinarinį išsilavinimą galiu įvertinti būklę ir užkirsti kelią ligai, kad nereikėtų gyvūnui kankintis be reikalo, gyventi nuolatinėje kančioje.
Gydant arklius teko turėti pacientų, kuriems jau niekuo nebepadėsi, nes kai kurios traumos yra negydomos, tai yra kojų lūžiai arba kita priežastis – labai senas arklys sudiegliuoja, toks operacijos neatlaikytų. Ir nors pacientus kartais pažįstu trumpą laiką, atsisveikinimas visada yra sunkus. Nenoriu net galvoti, kas bus, kai ateis laikas mano arkliams iškeliauti į kitą pasaulį“, – darbo patirtimi dalijosi Aušra.
Vyriausiai jos žirgyno kumelei jau 24 metai, vyriausiam žirgui – 21-eri. Abu jau nejojami. Kiti gyvūnai jaunesni – 18, 16 metų ir panašaus amžiaus.
Iš dešimties žirgų 5 yra jojami. Dauguma jų mišrūnai, bet Aušra turi ir juodąjį gražuolį – andalūzų veislės juodą eržilą, ir baltą arabų veislės kumelę.
„Žirgininkystėje veislės dažnai maišosi, nes ne visada svarbu, kad ant popieriaus būtų parašyta veislė, dažnu atveju svarbiau, koks to gyvūno charakteris, sudėjimas, sportiniai sugebėjimai.
Žinoma, kiekvienos arklių veislės entuziastai stengiasi išlaikyti veislės bruožus, bet čia ir yra ta dalis, kad vieni užsiima veislininkyste, o kitiems svarbu, kad gyvūnas būtų toks, kokio nori, ir ne visada tokį suranda tarp veislinių“, – yra pastebėjusi Aušra.
Žirgo paskirtį dažnai nulemia jo savininkas. Jei žirgas pateks pas konkūro (šokinėjimo per kliūtis) trenerį, tai tol, kol jis nebus parduotas, jis šoks per kliūtis. Jei treneris mato, kad žirgas negabus šokti, galbūt jį pasiūlys dailiojo jojimo treneriui.
Bet gali būti, kad labai gabus žirgas pateks pas raitelį mėgėją arba pas visai nejojantį žmogų ir gyvens tiesiog laisvą arklio gyvenimą. Vis dėlto žirgininkai dažniausiai mato, kam tas žirgas gabus, ir jį perka pagal poreikius.
Aušros žirgai turi įvairių sugebėjimų. Ji galėtų rasti tinkamų kiekvienai disciplinai, bet renkasi natūraliausią arkliui judėjimo būdą – jojimą gamtoje.
Žinoma, treniruotės aikštelėje yra neatsiejama sveiko žirgo gyvenimo dalis, nes apskritai žirgai nepritaikyti nešti svorio sau ant nugaros, todėl net ir jojant mėgėjiškai žirgą reikia paruošti, kad jis fiziškai gebėtų išlaikyti raitelio svorį.
Lavinant žirgą visapusiškai gerėja jo sveikata, fizinis pasirengimas, ir kol nėra peržengiamos ribos, kol nesivaikoma kraštutinumų, tol jojimas yra geras būdas suteikti arkliui fizinį krūvį.
Stovėti ir nieko neveikti – nesveika ir žmogui, o arkliui, kurio prigimtis – judėti, tai gali būti netgi pražūtinga. Todėl judesys yra būtinas.
„Mes renkamės prajudinti žirgus ne tik jodami gamtoje, ne tik aikštelėje atlikdami specialius pratimus, bet taip pat ir bėgiodami ar vedžiodamiesi juos“, – pasakojo A.Ratautė.
Žirgyno vadovė su šeima gyvena sodyboje, kurioje žirgai kasdien išleidžiami į lauką.
Vasarą jie ganosi visą parą. Pievų užtenka ganykloms, bet pašarų šeima nesigamina, tenka viską pirkti. Ateityje moteris tikisi pradėti ir pati gaminti pašarus, nes dėl jų kyla problemų, kai reikia gauti kokybiškai pagaminto šieno ir šienainio.
