Įtaisė sūnus
Pakviesti į aptvaro vidų pamaitinti šių raguotų gražuolių, išgirstame šeimininko planus vasarą juos įkurdinti kitapus sodybos, šalia Šiaulių–Palangos plento, kad danieliais galėtų pasigrožėti ir važiuojantieji pro šalį.
Įgyvendinti šį sumanymą padės vasarą iš Airijos žadantis atostogų į gimtinę grįžti Saudargų sūnus su šeima. Tiesą pasakius, būtent jis ar ne prieš 6-erius metus tėvams ir įtaisė pirmuosius keturis danielius. Nežinia kur išvydęs šiuos raguočius ir viską apie juos išsiklausinėjęs nusprendė, kad tėvams tai būtų puikus užsiėmimas ir prasiblaškymas. Be to, sodyba – didelė, žemės yra, lai ganosi ir dauginasi.
Daug priežiūros danieliai nereikalauja. „Obuolų, batvinių, grūdų“, – vardina I. Saudargas jų auginamų elnių mėgstamus skanėstus. Žinoma, ir žolės bei šieno turi nepritrūkti. Antai šiai žiemai pirkę net 24 ritinius šieno.
Ir aplinkiniai žino apie Saudargų augintinius, tad niekam nekyla klausimas, kur dėti atliekamus obuolius, kai jų daugiau uždera. Nauda abipusė – danieliai gauna savo mėgstamų skanėstų, o vietiniai atveža šiais raguočiais pasigėrėti savo atžalas. Kiek džiaugsmo būna vaikams, kai šie bando prisivilioti kokį danielių, kad prieitų kuo arčiau ir paimtų obuolį tiesiai iš delno. Tada visa Saudargų sodyba skamba nuo smagaus krykštavimo.
Didesni – pirmesni
Dabar danieliams atitvertas 2-jų hektarų plotas pamiškėje. O vasarą planuojama įrengti gerokai didesnį aptvarą – net 10-ies hektarų. Tada bus galima ir bandą praplėsti, ir žolės ji turės pakankamai, nebereikės vežti prišienautos iš kitur.
„Kus kus kus kus kus“, – šitaip S. Saudargienės pašaukti danieliai tuoj vienas po kito atrisnoja žiūrėti, ką šeimininkė neša kibire.
Ir jau netrukus supuola ragauti ant sniego pabertų obuolių ir smulkintų burokų. Kai kurie įsidrąsina paimti jiems siūlomą gardėsį iš rankos. Tik mažieji atsargesni – laikosi atokiau ir laukia, kol pasisotins vyriausieji bandos nariai.
Saudargai pasakoja, kad jų laikomoje danielių bandoje vyrauja griežta hierarchija. Prie ėdesio visada pirma skuba didieji elniai. Beje, ir tarp jų galioja tam tikros taisyklės. Bandos vadas paprastai būna tas, kuris stambiausias ir kurio ragai plačiausi.
Ir nors šie gyvūnai atrodo draugiški bei taikūs, neretai patinai susikimba ragais, kad apgintų savo vietą šioje hierarchinėje sistemoje.
Tokios kovos dažniausiai užverda rudenį. „Tada aidi visas miškas. Va, matot, šitas po tokių grumtynių tik su vienu ragu liko. Nepasisekė vargšui“, – rodo juodeikiškis. Bandoje suskaičiuojame 21 danielių. „Buvo daugiau, bet juk mėsos reikia“, – sako S. Saudargienė, bet tuoj priduria, kad visa konservuota elniena iškeliauja pas sūnų į Airiją. Moteris sako mėsos iš viso į burną neimanti, o sutuoktinis esą mieliau valgo gerokai minkštesnę ir riebesnę kiaulieną.
Praaugusius elnius sudoroja Saudargų sūnaus pavadintas medžiotojas. „Gaila būna. Juk visi mano nuglostyti, nušerti“, – priduria šeimininkė.
Žiemos vakarai neprailgsta
Kai jau atsigrožime danielių banda, S. Saudargienė kviečia užeiti į vidų arbatos. O ten laukia dar viena staigmena – visų kambarių sienas puošiančios įspūdingo dydžio dėlionės. Tai – namų šeimininkės pomėgis, įtraukęs ją prieš kelerius metus ir nepaleidžiantis iki šiol.
Tiesa, moteris sako, kad vasarą nėra kada tuo užsiimti – jos rankų laukia sodybą puošiantys didžiuliai gėlynai. Be to, juk reikia ir daržovių užsiauginti, ir danieliais pasirūpinti. O štai žiemą, kai laisvo laiko daugiau būna, ištisas valandas prarymanti palinkusi virš dėlionių.
„Būna, kad ir miegot eiti užmiršta. Ligi pat pusės trijų kartais naktinėja – taip įsitraukia“, – juokiasi sutuoktinis. Ir papasakoja, kaip sykį pas juos užėjusi laiškanešė susidomėjo, kuo čia namų šeimininkė užsiima. Ši ir pasiūliusi viešniai sėsti prie stalo ir pačiai pabandyti surasti vietą nors vienai dėlionės detalei. Ilgokai moteris vargusi, tačiau užduoties taip ir neįveikusi. „Geriau jau eičiau sniegą kasti...“ – galiausiai numojusi ranka.
Pati S. Saudargienė šį savo užsiėmimą praminusi smegenų mankšta. Ir priduria ilgai prie dėlionės nebeišsėdinti. Esą po kelių valandų tokio kruopštaus „kutinėjimo“ ima akyse raibuliuoti. „Tada einu arba kryžiažodžio spręsti, arba knygos skaityti. Televizoriaus man gali ir nebūti. Nebent žinias pažiūriu ar kokį detektyvą“, – sako.
Sudėti didžiausias, net 4,5 tūkst. detalių, dėliones S. Saudargienė užtrunka porą mėnesių. Tokios, suklijuotos ir įrėmintos, puošia ne tik pačių Saudargų, bet ir jų vaikų namus Airijoje. Išgirdusi mintį, kad galėtų šiuos paveikslus pardavinėti, moteris numoja ranka. Sako dovanoti galinti, o parduoti – ne.
Gimtųjų Juodeikių nepaliko
Tris sūnus ir dvi dukras užauginę Saudargai po namus sukasi patys vieni. Visi vaikai jau prieš daug metų įsikūrė užsienyje, tiesa, tėvų nepamiršta ir kuo galėdami padeda. Nors ilgesys gyvenant taip toli nuo vaikų – didžiulis, sutuoktiniai džiaugiasi, kad visi penki užaugo dorais žmonėmis, sukūrė šeimas ir tėvus apdovanojo net 13 anūkų. Džiugina ir tai, kad vaikaičiai, augdami svečiose šalyse, puikiai moka ir savo tėvų gimtąją kalbą. „Tik jau proanūkis tikriausiai paliks lietuviškai neišmokęs. Mama airė“, – nelinksmai atsidūsta moteris.
Kaip bebūtų, sutuoktiniai turi viltį, kad gal nebeilgai jiems dviem bereikės vargti. Esą viena dukra su žentu vis garsiau kalba apie planus grįžti gyventi į Lietuvą. Turi ir namus pasistatę visai netoli tėvų, tuose pačiuose Juodeikiuose, tad Saudargams bus didesnė atrama senatvėje.
„Vasarą žadėjo visi čia pas mus susirinkti, mūsų auksines vestuves paminėti, bet korona sujaukė planus“, – pasakoja vyras. Ir priduria dar užpernai pats su žmona skridęs į Airiją vaikų aplankyti, proanūkio pamatyti. Dabar jau namų nebepalieka – sveikata nebe ta.
I. Saudargas Juodeikiuose – nuo pat gimimo. Visai čia pat gimęs ir augęs. Kai sutrešo tėvų senoji troba, ją išardęs ir pastatęs erdvius namus savo šeimai. O žmoną parsivedęs iš kaimyninių Kėkštų. „Buvo parsibasčiusi ten karvių melžti. Susipažinom ir apsiženijom“, – šypsosi žvelgdamas į sutuoktinę.
Staselė, kol galėjo, dirbo kolūkyje. Vėliau, šeimynai ėmus gausėti, teko rūpintis vaikais, prižiūrėti ūkį. O Ignas kasdien skubėdavo į Plungę – savanorių gaisrininkų draugijoje dirbo kaminkrėčiu. Kaip dabar juokdamasis sako, visiems buvo reikalingas, visų graibstomas. Ypač prieš prasidedant šildymo sezonui. Darbo buvo į valias, tad ir atlyginimu skųstis negalėjo.
„Kai jauni buvom, viską turėjom – žemę dirbom, gyvulius auginom. Ir technikos buvo. Bet greitai tas ūkininkavimas įgriso, kai už litrą pieno tik 7 centus tegaudavom“, – prisiminė anuos laikus. Bet ir šiais sutuoktiniai nesiskundžia. Džiaugiasi galintys savimi ir savo sodyba pasirūpinti, mėgstama veikla užsiimti, o vasarą tikisi apsilankant vaikų ir anūkų sulauksiantys, jei tik visą pasaulį sukaustęs koronavirusas atsitrauks.
