Sūnus labai norėjo haskio, bet mano socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje vis plaukė žinutės, kad pabėgo kažkieno haskis, tai rastas kažkieno... Pradėjome dairytis po prieglaudas ir mąstyti, kaip būtų, jei priglaustume šunį (pasikartosiu, ne šunelį – kažkodėl visa šeima buvo už nemažaūgį). Buvo daug variantų, apie kuriuos galvojome, bet vis kartojau: neskubėkim, tai ne žaislas, jo grąžinti nebus galima. Ir vieną dieną dieną prieglaudoje „Penkta koja“ pamatėme jį...
Klausimų daug nekilo – visi bendrai nusprendėm: šitas. Jau iš nuotraukos matėme, kad tai ne šiaip sau šuo – tai dobermanas su charakteriu. Baimė buvo tik viena – kaip jis reaguos į mažąją. Bet, atvykus susipažinti su juo, reakcija buvo...tiksliau, jos nebuvo visai. Šuo tiesiog džiaugėsi, kad kažkas jo atvažiavo, ir abejonių neliko. Pavadinome jį Borgu, nes tiesiog šovė toks vardas.
Tiesa, kiek sudėtingiau buvo su mūsų katinu – jis niekaip nenorėjo sutarti su Borgu. Vis šiaušėsi ir duodavo Borgui į kailį, vos tik jis prieidavo. Kova už vietą vyksta iki šiol, tik Borgas ne puola, o gauna į kailį nuo katino – tai per daug loja, tai per arti priėjo... Katinas jį lyg ir pripažįsta kaip šeimos narį, tačiau jaučiasi visa galva aukštesnis.
Pats maloniausias dalykas, kai grįžtu namo, yra prie durų jau laukiantis Borgas: vos įžengiu pro duris, atrodo, kad jį iš laimės ištiks priepuolis.
Žinoma, išdaigų Borgas yra pridaręs, ir gan daug – pirmą pusmetį visi ėjom iš proto: apdoroti visi mano darbiniai bateliai, nugraužtos koridoriaus spintos rankenos, tualetinis popierius – geriausias maistas, būdavo ir rytinių lauknešėlių... Bet viską išgyvendinom.
Mūsų šeimoje labai griežtas režimas: kadangi aš dirbu nuo 7 ryto, pusę šešių jau keliamės ir einam pusvalandžiui pramankštinti kojas. Borgo palaido vedžioti negaliu, tad jis išmoko bėgioti ratais aplink mane, kiek leidžia pavadėlio spindulys. Tuomet pusryčiai – ir visi skirstomės kas į darbus, kas į mokyklą, kas lieka saugoti namus. Pietūs apie 15 val. Borgą išveda sūnus. O vakare apie dešimtą – paskutinis pasivaikščiojimas, ir laikas miegoti. Savaitgaliais taip pat stengiamės iš to ritmo neišsimušti, tik rytais vedamės Borgą į voljerą arba per pietus važiuojame į mišką.
Borgas su mumis gyvena jau beveik dvejus metus. Pasiėmėme jį beveik metų amžiaus – tada jam buvo tas paaugliškas amžius, kai bandoma parodyti, kas čia šeimininkas... Bet jau susitarėm, kas pas mus šeimininkas ir kieno reikia klausyti.
Mes laimingi – vieni gal daugiau, kiti gal mažiau, bet Borgas saugus, sotus, mylimas, mes iš jo pusės sulaukiam daug šilumos, visą jo dėmesį ir daug daug meilės.
Linkiu ir kitiems nepabijoti, atrasti kantrybės ir priglausti nebūtinai didelį, bet tą, kuris kris į širdį ir suteiks daug džiaugsmo.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
