Teisėja J.Aidietienė: „Verčiau būsiu nepopuliari, bet teisinga“

Hobis, kuris įtraukia ir nepaleidžia visam gyvenimui – taip būtų galima pavadinti šunų eksterjero teisėjo darbą, kurį Lietuvoje šiuo metu dirba per pusšimtis žmonių. Vieni aktyviau, kiti mažiau aktyviai, vieni populiarūs ir neatsiginantys kvietimų iš viso pasaulio klubų, kiti teisėjauti į ringą išeinantys tik kelis kartus per metus. Apie tai, kaip šunų parodos atrodo stovint kitoje – teisėjo pusėje, kalbėjausi su Tarptautinės kategorijos teisėja, Lietuvos kinologų teisėjų kolegijos pirmininke, Lietuvos kinologų draugijos (LKD) atsakingąja sekretore, ilgamete kinologe ir, be jokios abejonės, aistringa šunų mylėtoja Julija Aidietiene.

Daugiau nuotraukų (1)

Živilė Bilotaitė

Mar 4, 2015, 1:09 PM, atnaujinta Jan 11, 2018, 3:36 PM

Pasitempusi ir dalykiška ringe – tokią dauguma šunų parodų dalyvių yra įpratę matyti Juliją. Atrodytų, šios moters užsidegimo ir entuziazmo galėtų pavydėti ir gerokai jaunesni jos kolegos. „Ką tik buvau rinkti kilimų klubo organizuojamai mopsų ir prancūzų buldogų specializuotai parodai. Po jos savaitgaliui išskrendu į Kiniją, dar po savaitės – į Korėją. Ar ne per sunku? Pati kartais to savęs paklausiu ir sudvejoju, bet tik akimirkai. Rudenį buvo tas pats: vienas savaitgalis Jakutske – šalia Kinijos sienos, o kitas savaitgalis – jau Pekine. Matyt, man taip lemta,“ – juokiasi Julija pasakodama, koks intensyvus ir kelionių kupinas pastaruoju metu jos parodų tvarkaraštis.

– Koks motyvas kinams kviestis lietuvę teisėją iš kito pasaulio krašto – juk daug pigiau būtų pasikviesti teisėjus iš artimesnių šalių?

– Visų pirma, Kinijos FCI (Tarptautinės kinologų federacijos) sistemai priklausanti organizacija yra labai jauna. Jiems labai svarbus bendradarbiavimas ir pripažinimas. Galima sakyti, kad kinai tokiu būdu prisistato Europai: kviesdami teisėjus iš įvairių šalių pristato tiek savo šalį, tiek šalies kinologiją. Jie labai stengiasi ir labai daug dirba, kad būtų pripažinti pagrindine organizacija Kinijoje – nes, kaip ir visur, FCI nėra vienintelė organizacija, po kurios sparnu glaudžiasi tokios milžiniškos šalies kaip Kinija kinologai. Mėgindami bendrauti su įvairiais žmonėmis, jie stengiasi pagauti, kur link reikėtų judėti kiniškajai FCI sistemos kinologijai. Kita vertus, kinai, kaip ir mes, kviečia tuos teisėjus, kurie būtų įdomūs mūsų dalyviams. Vadinasi, norėdamas būti ten pakviestas, turi prieš tai užsirekomenduoti, būti pastebėtas ir įvertintas.

– Julija, pradėkime nuo pradžių: kada į jūsų gyvenimą atėjo šunys?

– Augau labai klasikinėje to meto šeimoje, kur dominavo lietuviškas požiūris, kad „šuns vieta prie būdos“. Ir nors man tebesant trejų metukų buvo padovanotas nedidelis gauruotas mišrūniukas, vis dėlto jis gyveno lauke ir tikru mano šunimi nebuvo. Sulaukusi 15 metų jau gavau mamos leidimą turėti savo šunį – Rytų Europos aviganį, kuris tapo geriausiu mano draugu.

Tiesa, tais laikais norėdamas įsigyti didesnį šunį privalėjai praeiti kursus – o mažų veislių atstovų apskritai nesimatė. Vieną kitą, kuris pasitaikydavo, liaudis vadindavo „tie pinčeriukai ant plonų kojyčių“ – sunku pasakyti, kokie iš tiesų tai buvo šunys. Aš atsimenu gal tik kelis pekinus. Ir dar puikiai prisimenu tą dieną, kai visi bėgome žiūrėti „dekoratyvinio šuns, parsivežto iš Maskvos“. Neįtikėtina, bet tai buvo Amerikiečių koker spanielis. Baisiai ypatingas ir taip baisiai vertinamas, kad jo išlepinti palikuonys net ėmė kandžioti šeimininkus – nes net ir spanieliui reikia auklėjimo, ne tik kailio priežiūros.

Neseniai parodoje vėl susidūriau su Rytų Europos aviganiais – nuostabia veisle. Užplūdo nuostabūs vaikystės prisiminimai, patyriau didelį malonumą teisėjaudama šiems šunims, atrodė, kad vėl grįžtu į tuos senus laikus...

– Tačiau šiuo metu pati veisiate kitą veislę?

– Taip, šiuo metu dirbu su mopsais. Tiesa, esu dar labai „jauna“ mopsų veisėja, nes su jais dirbu viso labo aštuonerius metus. Iki tol daugiau kaip du dešimtmečius dirbau su Kerio žydraisiais terjerais, kurie buvo absoliučiai mano šunys – matyt, ir pati esu tokia kaip šie šunys: mane galima spausti, bet jei spyruoklė perspaudžiama, reakcija būna „keriškai“ ūmi. „Keriams“ žodžio „palauk“ nėra: jeigu pro šalį eis koks nedidukas kriuksintis šuniukas, ir „keriui“ pasirodys, kad tas kriuksėjimas yra jį įžeidžiantis, puls be perspėjimo ir žaibiškai. Tai nėra lengva veislė, su jais reikia labai daug dirbti, juos auklėti, ir tą daryti labai nuoširdžiai, ilgai. Jie nuostabūs, bet negaudami išsikrauti ir išlieti fizinės energijos, gali per kraštus besiliejantį temperamentą išpilti ant kitų gyvūnų ar net žmogaus – kas yra apskritai neįtikėtina, kalbant apie airių veisles.

Būčiau su šiais šunimis dirbusi ir toliau, tačiau gyvenimą stipriai pakoregavo sunki liga, dėl kurios vienu metu net negalėjau vaikščioti. Pradėjusi stotis ant kojų supratau, kad teks keisti veislę ir ieškoti mažiau aktyvaus, lengviau suvaldomo šuns.

Galima sakyti, kad gyvenu naują gyvenimą, kitokiu charakteriu ir net su kitokiu požiūriu. Mopsai – labai įdomūs šunys. Man skaudu matyti, kad ši veislė yra tokia be proto populiari Lietuvoje. Ir tai būtent ta veislė, į kurią nusitaiko daugintojai, rūsiuose ir tvarteliuose laikantys į triušių narvus sukištus šunis. Tai siaubinga ir kartais norisi kone kumščiais kovoti su tokiais žmonėmis.

– Kaip manote, ko reikia daugintojams pažaboti?

– Pirmiausia turi keistis visuomenės požiūris. Esu ne kartą susidūrusi su dabartiniu visuomenės vertinimu. Štai, gatvėje gyveno moteris, kuri užsiėmė šunų dauginimu. Kai mėgindavau pasakyti, kad tai nėra nei gerai, nei normalu, visi kaimynai man aiškindavo: tau gerai, tu turi brangius šunis, o ji juk vargšė, ji iš to gyvena. Taip, lietuviai – geri ir gailestingi žmonės, jie pagaili tų nuskurusių daugintojų šunelių ir juos perka neva tai gelbėdami.

Bet kai manęs paskambinę žmonės klausia, kokį šunį rinktis, su dokumentais, ar be, ne kartą esu sakiusi paprastą dalyką: nupirkdami tą bedokumentį daugintojų auka tapusį šuniuką, jį išgelbėjate. Vieną. Tačiau pasmerksite galbūt šimtą – nes tas daugintojas pasiims dar papildomų kalyčių, išveis dar aštuonis šuniukus (galbūt ir naudodamas medikamentus, kad tik rezultatas būtų skaitlingesnis). Žmonių mentalitetas pamažu keičiasi, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

– Kada pradėjote savo teisėjos karjerą ir kiek aktyviai teisėjaujate šiandien?

– Sulaukusi 18 metų, baigusi mokyklą, ėmiau lankyti kinologinius kursus vienintelėje tuo metu įmanomoje organizacijoje – DOSAAF, išlaikiau neįtikėtino sudėtingumo egzaminus ir tapau teisėja. Kodėl? Na, juk turėjau šunį, savo aviganį, su kuriuo privalėjau vaikščioti į dresūros aikštelę. Tais laikais buvo neįsivaizduojama nedresuoti didelio šuns – alternatyvų nebuvo: turi šunį – vaikštai, dirbi ir dresuoji. Ėjau su savo augintiniu į parodas, skyniau medalius, ir, kaip bet kuris jaunas žmogus, susižavėjau galimybe tapti teisėja. Man tai atrodė savaime suprantama ir natūralu.

Kaip daugelis kitų mano kartos teisėjų, bėgant metams ir keičiantis sistemoms nesugebėjau atsisakyti šunų. Galbūt keitėsi veislės, bet ne šis pomėgis apskritai. Esu dėkinga likimui, kad nepaisant išbandymų ligomis, gavau antrą šansą ir galiu dirbti kinologijoje.

Šiuo metu mano teisėjavimo tvarkaraštis intensyvus. Dalis teisėjų dar tik pradeda savo karjerą ir tegali teisėjauti kelioms veislėms – žinoma, toks teisėjas didelio krūvio neturės. Kiti į teisėjų pasaulį įžengę jau seniai, tačiau šia veikla užsiima epizodiškai, neturi tiek laiko, kiek jo reikėtų, tad irgi nėra tarp aktyviausių teisėjų. Todėl vieni teisėjai gali teisėjauti kartą per metus, kiti – ir 28 ar 30 kartų. Dvi parodos per mėnesį, mano galva, yra normalus aktyvaus teisėjo krūvis. Paprastai tokie žmonės dirba darbus, leidžiančius laisviau dėliotis grafikus ir priderinti darbinę veiklą prie šio laikui imlaus hobio.

Kadangi parodos dažniausiai vyksta savaitgaliais, tai ir teisėjai paprastai iškeliauja penktadienį ir grįžta pirmadienį. Kaip juokėsi mūsų bičiuliai portugalai: visi Portugalijos teisėjai dažniausiai kartu susimato viename ar kitame oro uoste – ruošdamiesi skrydžiams į skirtingas pasaulio puses.

– Ką pasakytumėte jauniems žmonėms, svajojantiems apie kinologijos parodų teisėjo karjerą?

– Turbūt aš, kaip dauguma pagyvenusių žmonių, galėčiau dabar palinguoti galva ir pasakyti, kad dabartinis jaunimas yra kitoks. Jų nereikia skatinti, o kartais tenka ir prilaikyti. Tad mano pagrindinis patarimas ir palinkėjimas šiems jauniems žmonėms yra paprastas: viskas ateis su laiku. Tiems entuziastingiems jaunuoliams atrodo natūralu, kad viską reikia gauti greitai, čia ir dabar. Kita vertus, aš juos suprantu, pati tokia buvau: kaip šiandien prisimenu ginčą su vienu vyriškių, po kurio pikta sau galvojau „toks senis, o tokių paprastų dalykų neišmano!“ Tai štai, tam „seniui" tada duokdie gal buvo 40 metų... Tiesiog visai kitaip teka laikas, kai tau dvidešimt – ir kai jau per keturiasdešimt, tad tas nekantrumas turbūt natūralus. Todėl aš šiems būsimiems kolegoms nuoširdžiai linkiu ne tik atkaklumo, bet ir kantrybės.

Šiuo metu LKD yra trisdešimt tarptautinės kategorijos teisėjų ir dar tiek nacionalinės kategorijos. Tačiau turime daug jaunų teisėjų, kurie sėkmingai juda į priekį ir išsilaiko vis daugiau veislių egzaminų.

– Kas lemia teisėjo populiarumą?

– Manau, kad tam yra daug priežasčių. Tačiau ir paties teisėjo braižas turi tam įtakos. Tarkime, galima teisėjauti taip, kad būtum baisiai visų mylimas ir populiarus, tam tereikia laikytis principo „kurkime dalyviams šventę, tegul visi ir viskas būna gerai ir gražu“. Prieš daug metų man pačiai šis principas atrodė šaunus ir teisingas. Bet tie „šventimai“ gali neišeiti į naudą veislėms ir šunų kokybei: kai ringe čempionų klasėje susiduri su šunimi, kuriam iltis remiasi į gomurį – pagalvoji, kad gal geriau pabūsiu „bloga“, bet elgsiuosi teisingai. Būdamas visiems labai „geras“, į čempionus gali praleisti šunis, kurie to absoliučiai neverti.

Man asmeniškai įvertinimas „puikiai“ ir CAC titulas – tai skirtingos kategorijos, nes yra tikrai puikių šunų, kurie šiandien titulo nėra verti. Trūkumų juose nėra ir nereikia jų išradinėti, tačiau nesutinku su pasakymu: „tai ką, įvertino „puikiai“, o titulą duoti gaila?“ O aš sakau apie tokius šunis: „šiandien jame nematau čempiono“. Tai reiškia, kad galbūt po kažkiek laiko tas šuo sublizgės ir bus nuostabus, atskleis savo šarmą, ir gaus tuos titulus!

Kita vertus, net ir nemaloniausius dalykus stengiuosi išsakyti taip, kad žmogus nesijaustų blogai. Žinoma, visada atsiranda parodų dalyvių, kurie supyksta girdėdami karčią tiesą – bet argi tai mano problema? Mane samdo tam, kad pasakyčiau tiesiai ir tvarkingai, koks yra vienas ar kitas šuo. Ir kai manęs klausia, kas iš to šuns galėtų išaugti, ko tikėtis ateityje – tikrai negaliu to pasakyti, nes galiu spręsti tik apie tai, ką matau čia ir dabar.

O apskritai tai dalyviai myli tuos teisėjus, su kuriais jų nuomonė sutampa. Yra bendri dalykai, į kuriuos žiūrime – sausai anatominiai, tačiau žinodamas veislės niuansus atsižvelgi ir į daugiau dalykų, kurių galbūt nemato tie, kurie stovi už ringo.

Būna akimirkų, kai ringą apstoję veislės entuziastai taip audringai palaiko dalyvius ir taip džiaugsmingai reaguoja į teisėjavimą, kad jautiesi beveik kaip scenoje – su ovacijomis ir euforijos klyksmais, publika atliepia kiekvieną tavo judesį ir jiems viskas tinka, ir jūs kartu žiūrėdami matote tą patį ir sprendžiate vienodai. O kartais susirenka tie, kurių požiūris visai kitas, ir kiekvieną sprendimą palydi nepatenkintas murmėjimas, jauti tvyrantį priešiškumą ir įtampą. Visgi net ir tokiu atveju vardan populiarumo nereikia pasiduoti, o laikytis savo, profesionalo, nuomonės.

– Kas yra maloniausia šiame darbe? Kas jus taip džiugina, kad tai darote jau ilgus metus?

– Man labai patinka tyrinėti. Po kiekvienos parodos atsisėdu ramiai namuose ir permąstau, ką padariau, kokias vietas ir kokius įvertinimus skyriau. Visada turiu abejonių ir peno svarstymams: o jeigu sudėliočiau taip, o ne kitaip? Tikriausiai tai mane ir veža labiausiai. Nes kelionės, į kurias leidžiamės teisėjaudami skirtingose šalyse, tik iš šono atrodo taip spindinčiai ir nuostabiai. O realiai mes skrendame į parodą ir pačių svečių šalių matome mažai. Taip, gali užsimokėti sau už vieną kitą papildomą dieną ir likti paturistauti, bet aš pati tam nebeturiu nei sveikatos, nei laiko – klubas, teisėjų kolegija ir LKD veikla užima nemažą dalį mano gyvenimo.

– O kas sunkiausia?

– Turbūt spaudimas – apie kurį neseniai kalbėjome ir FCI komisijoje, kur esu teisėjų komisijos narė. Su kolegomis diskutavome, kad garsių veislynų šunis išstatantys parodų dalyviai, žymūs vedliai spaudžia teisėjus atiduoti pergales jiems. Man pačiai mažiausiai patinka, kai savininkas arba vedlys objektyviai nemato savo šuns.

Klysti gali visi, net ir teisėjai: gal šiandien šuo prasčiau rodėsi, aš jį mačiau „ne iš tos pusės“, ir priėmiau diskutuotiną sprendimą. Tačiau tai nereiškia, kad galima teisėją spausti. Turbūt tai ir būna nemaloniausia: kai dalyviai nesugeba objektyviai spręsti ir negali pripažinti, kad juos nugalėjęs šuo tą dieną atrodė geriau. Man tai atrodo blogai visose srityse. Visada maniau, kad reikėtų žiūrėti truputį toliau ir giliau nei vienas konkretus šuo, koks jis brangus jums bebūtų. Pirmiausia jį vertinkite veislės perspektyvoje. Būtent taip mąstau ir aš, tiek vertinama šunis ringe, tiek dirbdama su savo veisiamais šunimis.

– Kas buvo didžiausias jūsų mokytojas?

– Man būtų sunku išskirti vieną asmenybę, bet nedvejodama galiu pasakyti, kad mokausi visą laiką – iki dabar. Turiu visą būrį puikių bičiulių teisėjų, iš kurių nuolat semiuosi žinių ir patirties. Tiek iš populiariausiųjų, tiek iš mažiau populiarių. Taip, teisėjų populiarumas irgi tai kyla, tai slūgsta – beveik kaip šou pasaulio žvaigždžių!

– Parodos prieš kelis dešimtmečius ir dabar – kokius didžiausius skirtumus įvardintumėte?

– Parodos keitėsi kartu su visuomene ir mumis pačiais. Vienas didžiausių skirtumu – daug glaudesnis bendradarbiavimas tiek tarp pačių teisėjų, tiek tarp parodų dalyvių. Dauguma teisėjų, mandagiai paklausti apie savo sprendimus, mielai atsako į dalyvių klausimus. Patys žmonės daug labiau domisi savo veisle, žino daug daugiau detalių, išsinaršo internete ne tik daugybę nesąmonių, bet ir daug naudingų bei teisingų dalykų. O svarbiausia – žmonės klausia ir domisi. Mano galva, tai yra viena esminių parodų misijų – ugdymas, švietimas ir tobulėjimas. Manau, kad dalyvių profesionalumas parodose išaugo šimtus kartų!

– Kokie pokyčiai dar laukia Lietuvos šunų parodų pasaulio, kokia gerąja kitų šalių patirtimi galėtume pasinaudoti?

– Nuoširdžiai manau, kad Lietuvos parodos yra išties aukšto lygio – ir taip sakau tikrai ne dėl to, kad esu LKD organizacijos atstovė. Mūsų viskas atidirbta iki smulkiausių detalių. Taip, kartais vieną ar kitą parodą „papjauna“ netinkamos patalpos, bet realiai nelabai turime iš ko rinktis – didžiulėms tarptautinėms parodoms organizuoti teturime dvi sales Kaune ir Vilniuje, kurių savininkai gali vynioti kainas, kiek nori – vis tiek ir mes, ir kiti gausių renginių organizatoriai būsime priversti su tuo sutikti.

Man labai patinka, kad mūsų žmonės ypač šauniai sudėlioja organizacinius klausimus: ringai sustyguoti taip, kad netenka sėdėti ir valandų valandas laukti, pasirūpinama ir sąlygomis šunims, ir maitinimo vietomis dalyviams bei parodos svečiams.

O apskritai parodos, mano galva, turi vykdyti švietėjišką veiklą ir būti puikaus laiko praleidimo vieta. Jos turėtų ne priešinti visuomenę, bet ją vienyti. Jau senokai pastebėjau, kad pasiūlius „nešunininkams“ draugams kvietimą į parodą, jie užuot atsisakę apsidžiaugia ir sako: „o, būtinai ateisime šuniukų paglostyti“. Panašu, kad mūsų parodos suka tuo komunikavimo ir bendravimo keliu, kuris taip reikalingas mums visiems.

Ir patiems dalyviams norėčiau palinkėti: nevažiuokite į parodas vien dėl titulų. Pinigus mokėkite už gerą laiko praleidimą – juk su titulais visaip būna, ir jų neskyręs teisėjas tikrai to nedaro iš piktavališkumo. Kai parodoje mane sustabdo žmogus ir sako „Žinote, aš čia pagalvojau po jūsų praeitą kartą išsakytos pastabos, ir nusprendžiau daryti taip ir anaip,“ – man tai pats nuostabiausias dalykas! Tai reiškia, kad mano pastabos sulaukė atgarsio ir sukėlė ne šuns savininko pyktį ar nusivylimą, bet tapo vertingu indėliu.

– Ne paslaptis, kad šunininkų pasaulis nėra gailestingas ir neretai savo nesėkmes nurašo teisėjų nekompetencijai. Kaip jūs susidorojate su tuo negatyvu, neišvengiamai lydinčiu griežtą teisėjavimą?

– Aš tai girdžiu, bet nekreipiu dėmesio. Taip, esu jautrus žmogus – kaip ir mano mylimos veislės, „keriai“ ar mopsai – bet savo darbą vertinu kaip tiriamąją veiklą, kurios metu atsiriboju nuo emocijų. Ką matau – tą sakau, o jei nuomonės nesutampa, na, ką padarysi – tuomet dalyvis eis pas tą teisėją, kurio nuomonė su jo sutaps arba ne.

– Ir pabaigai: ar sunku išrinkti BEST IN SHOW – geriausią parodos šunį?

– Jei yra ryškus lyderis – labai lengva. Kur kas blogiau, kai ringe bėga plius-minus vienodo lygio šunys. Tada būna taip sunku, kad net silpna darosi. Kiti teisėjai sako: et, jei daug gerų šunų, tai nėra ko nervintis – kurį bepastatysi, vis tiek neprašausi. Bet man tai didelė atsakomybė: kodėl laimi vienas, o ne kitas? Kaip iš dviejų puikiausių šunų, į kuriuos įdėta tiek širdies, laiko, finansų ir pastangų, išrinkti tą, dėl kurio būtų rami mano sąžinė? Kai randu tą atsakymą, tampa lengva.

Apskritai finalinis BESTI IN SHOW konkursas ypatingas tuo, kad jame reikia pamatyti lyderius – jie privalo išsiskirti savo rodymusi, temperamentu, charizma. Galų gale, kiekvienas teisėjas yra per laiką susidėliojęs savo prioritetus, kuriems skiria didžiausią dėmesį. Man asmeniškai svarbiausia yra matyti ringe sveiką, taisyklingai judantį šunį. Kai šuo juda, jis rodo viską: pamenu, neseniai parodoje pamačiau nuostabų taksą, išstatytą taip, kad man net amą atėmė. Kai visi šunys ėmė judėti, aš tą taksą tiesiog „pamečiau“ – judesyje jis pradingo, neliko nei didingumo, nei įspūdžio. Ir tai neretas atvejis su visomis veislėmis. Kita vertus, net ir trumpakojė, lėtai judanti veislė, kaip aš sakau, „kupstas“, gali išeiti į ringą su tokia emocija, kad jo tiesiog negali nepastebėti, o akys tiesiog prilimpa prie tokio šuns ir akimirksniu supranti: štai jis, nugalėtojas!

Tapkite mūsų draugais ir sekite „Augintinio“ naujienas “Facebook“!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: pandemija įsibėgėja – kam turime ruoštis jau dabar?
Gyvai
Gyvai: A. Bilotaitė apie apsilankymą VSAT užkardose