Jūsų šuo paliktas vienas siaubia namus? Būtinai tai paskaitykite

Tai, kad vieni palikti šunys gali siaubti namus – anokia naujiena. Tačiau šį elgesį gali lemti daug priežasčių. Tai gali būti paprasčiausias nuobodulys ir neturėjimas kur išlieti energijos, ypač jei gyvūnas dar jaunas. Galima ir baimė, kad dingo asmuo, prie kurio keturkojis labai prisirišęs. Jam išėjus, šuo panikuoja, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jis matėsi su mylimu šeimininku, – rašo portalas vetvila.lt

Viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo.<br>123rf nuotr.
Viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo.<br>123rf nuotr.
Viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo.<br>123rf nuotr.
Viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo.<br>123rf nuotr.
Išsiskyrimo nerimas – paplitęs elgesio sutrikimas.<br>123rf nuotr.
Išsiskyrimo nerimas – paplitęs elgesio sutrikimas.<br>123rf nuotr.
Išsiskyrimo nerimas – paplitęs elgesio sutrikimas.<br>123rf nuotr.
Išsiskyrimo nerimas – paplitęs elgesio sutrikimas.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Vetvila.lt

Feb 18, 2017, 5:57 PM, atnaujinta Apr 9, 2017, 7:43 PM

Išsiskyrimo nerimas – paplitęs elgesio sutrikimas. Manoma, kad nuo jo kenčia 20 – 40 proc. šunų. Savo emocines kančias jie dažnai išreiškia destruktyviais būdais. Tokia būsena iš esmės veikia ne tik aplinką ar kaimynų savijautą, bet ir pačią gyvūnų gerovę.

Kodėl šuo bijo likti vienas?

Išsiskyrimo nerimo priežastys nėra visiškai aiškios. Tai gali būti antrinė pagrindinės problemos išraiška. Neretai kaip vienos iš priežasčių įvardijami trauminiai įvykiai, rutinos pakitimai, didesni gyvenimo pokyčiai (gyvenamosios vietos pakeitimas, šeimos nario mirtis), kokia nors medicininė problema ar paveldėjimas.

Tyrimais pastebėta, kad šunys, kuriuos galima vadinti „pesimistais“, likę vieni linkę daugiau triukšmauti. Taip pat pastebėta ir tai, jog ši problema dažnesnė tarp „prieglaudinukų“ – tad tikėtina, jog svarbaus asmens praradimas gali iššaukti ar sustiprinti problemą (tačiau gali būti ir taip, jog šeimininkai dažniau atsikrato probleminiais šunimis, jau turinčiais šią bėdą). Iš gyvūnėlių parduotuvių pirkti šunys, lyginant su įsigytais tiesiai iš žmonių, taip pat dažniau kenčia nuo išsiskyrimo nerimo.

Greičiausiai savo indėlį čia turi ir paveldėjimas – tarp kai kurių veislių (kokerspanielių, šnaucerių, taksų) išsiskyrimo nerimas pastebimas dažniau. Bailūs, jautrūs triukšmui, nerimauti linkę šunys taip pat dažniau bijo likti vieni.

Įdomu ir tai, kad kuo namuose daugiau moterų, tuo šuniui didesnė išsiskyrimo nerimo išsivystymo tikimybė. Tikėtina, kad jos linkusios labiau dalyvauti šuns „jausmų pasaulyje“, dėl ko keturkojis pradeda labiau priklausyti nuo jų.

Išsiskyrimo nerimo požymiai

Siekiant teisingos diagnozės – kitu atveju elgesio ar vaistų terapija ne visada padės – būtina išsamiai išanalizuoti situacijas, kuriose šuo niokoja namus. Geriausias variantas – atlikti analizę pagal šiuos faktorius:

Atsiradimo pradžia, trukmė ir intensyvumas.

Šuns elgesys kai šeimininkas šalia.

Šuns elgesys šeimininkui išėjus ir grįžus.

Išsami pastebėtų požymių analizė.

Paprastai išsiskyrimo nerimo požymiai pastebimi pusvalandžio bėgyje nuo šeimininko išėjimo. Dažnai likęs vienas šuo būna neramus, seilėjasi, gali vemti ar pridergti namuose, praranda apetitą, lekuoja, gadina daiktus ar žalojasi pats, loja, kaukia ar inkščia. Mažesnių veislių atstovai (čihuahua, Jorkšyro terjerai) gali drebėti. Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantys šunys neretai gadina daiktus, turinčius šeimininko kvapą – taip padeda sumažinti nerimą. Draskomos durys (kartais šunys susižaloja ir patys – neretai jos būna paženklintos kruvinais rėžiais ) – bandymas sekti „pabėgusį“ žmogų. Jei šuo tiesiog naikina „viską iš eilės“, tai gali būti paprasčiausio nuobodulio požymis.

Galime susipažinti su keliais realiais atvejais:

Grantas

Žmonės įsigijo šuniuką – Labradoro retriverį. Jauno šuns auklėjime buvo padaryta daug spragų, jas visas bandyta koreguoti fizinėmis bausmėmis, kurios nelabai veikė. Šunytis nesugebėjo išbūti vienas namuose – vos paliktas vienas net valandėlei, siaubė namus, draskydavo daiktus, tapetus, sienas, durų staktas. Grįžę šeimininkai šunį nubausdavo. Problemos tai neišsprendė – tiek, kad jiems grįžus, gyvūnas pradėjo nuo jų slėptis. Be to, šeimininkai skundėsi ir dėl daugybės kitų elgesio problemų. Jiems buvo siūlyti galimi sprendimo variantai, tačiau jie neturėjo pakankamai kantrybės to imtis. Šios istorijos baigties mes nežinome, bet ji greičiausiai liūdna.

Jaunojo Labradoro retriverio auklėjime padaryta daug spragų, tad sunku pasakyti, ar jis taip elgėsi dėl to, kad turėjo įgimtų elgesio problemų, ar tiesiog šeimininkai, nesuprasdami jauno šuns poreikių, bausmėmis iššaukė dar didesnes problemas. Jei likęs vienas šuo drasko daiktus ar kaukia, bausmė – viena netinkamiausių išeičių. Geriausiu atveju ji neturės jokio poveikio (šuo baudžiamas po laiko ir nesusieja bausmės su savo netinkamu elgesiu), blogiausiu – tik sustiprins problemą. Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantis šuo nenaikina aplinkos nuobodžiaudamas ar norėdamas padūkti – jis tai daro iš baimės, nesugebėdamas „susivaldyti“. Nubaudimas sukelia dar stipresnį nerimą.

Tobis

Vengrų vižlas Tobis nuo mažų dienų labai jautrus – dideli emociniai šuoliai, neadekvačios reakcijos į aplinką (viskas arba labai gerai, arba labai blogai, labai baisu, labai pavojinga ir t.t.). Šunytis nesugebėdavo išbūti ne tik paliktas namuose – jis vienas nepabūdavo net kambaryje, neatsitraukdavo nuo žmonių, paliktas staugdavo. Net miegas jo būdavo jautrus – reaguodavo į bet kokį sujudimą ir eidavo iš paskos žiūrėti, kas vyksta.

Pagrindiniai išsiskyrimo nerimo požymiai – baimė likti vienam ir diskomfortas. Nerimaujantis šuo paprastai būna labai prisirišęs prie šeimininko („šeimininko narkomanas“) – sekioja iš paskos, visada trinasi netoliese, ieško dėmesio. Be to, bailūs, jautrūs triukšmui, nerimauti linkę šunys labiau linkę liūdėti likę vieni – tas būdinga ir šiam atvejui. Tobio šeimininkai, nujausdami galimą problemą, iškart nuo mažų dienų pratino jį prie narvo – pozityviu būdu, naudodami skanukus, iš pradžių uždarydami tik trumpam.

Buvo dirbta ir su palikimu – sugebėjimu išbūti vienam. Nuo daiktų niokojimo keturkojį atpratino „pakeitimo metodas“ (kai šunyčiui bandant graužti netinkamą daiktą duodamas tas, kurį šeimininkas norėtų, kad jis graužtų) ir fizinis krūvis. Vienas Tobis vis dar nemėgsta likti, tačiau gyvenimas taip sudėliojo, jog namai niekada nebūna tušti. Kur nors išvažiuodami šeimininkai Tobį nuveža netoliese gyvenančiai „auklei“. Vienas dabar jis sugeba išbūti iki poros valandų.

Kodis

Mišrūnas Kodis buvo išmestas šeimininkų ir pateko į laikiną globą. Šuo net trumpam paliktas vienas panikuodavo, siaubdavo namus, šlapindavosi, taip pat tuštindavosi ir surydavo savo išmatas, kartais draskydavo daiktus. Kodžio atvejis – trauminė patirtis (juo atsikratė tiesiog palikę pririštą lauke), be to, jis emocionalus ir jautrus, tad į skausmingą gyvenimo įvykį sureagavo labai stipriai.

Globėja taikė kelias taktikas. Pirmiausia ji nuolat keitė savo išėjimo ir grįžimo laikus. Tikslus grafikas gali sukelti išankstinį stresą – šuo pradeda ruoštis šeimininko dingimui. Iki pasišalinant iš namų, ji apribodavo bendravimą su šunimi bei kaskart keisdavo savo veiksmų seką. Tiek iš namų išeidavo, tiek į juos grįždavo ramiai, su Kodžiu nesisveikindavo kol tas nenusiramindavo. Be to, prieš palikdama namus Kodį ji nuvargindavo – su juo pažaisdavo.

Maždaug po pusmečio, pradėjęs jaustis saugiu, Kodis aprimo. Tiesa, bėda vėl trumpam atsinaujino jam kaip svečiui nuvykus į šventę prieglaudoje. Kodis jau buvo pasirengęs ieškoti naujų, tikrų šeimininkų. Jį „įsišuninti“ bandyta du kartus, tačiau nesėkmingai – likęs vienas nusiaubdavo naujus namus, nepadėdavo ir ilgi pasivaikščiojimai. Atrodė, kad jam visam laikui teks pasilikti globėjos namuose.

Kodžio, kaip ir daugumos kitų prieglaudinukų, atveju svarbiausia sustiprinti pasitikėjimą naujais šeimininkais. Trečią kartą vos tik priglaustas Kodis neturėjo laiko gilinimuisi į savo problemas – jis pradėjo aktyviai sportuoti, kadangi naujieji jo globėjai žavėjosi šunų jėgos sportu. Atrodo, bendros veiklos, kuri patiko tiek jam, tiek naujiesiems šeimininkams, dėka gyvūnas ne tik išsikraudavo fiziškai bei emociškai – tuo pačiu stiprėjo jo ryšys su žmonėmis.

Pirmąją savaitę Kodį bandė laikyti narve, tačiau paliktas vienas valandos bėgyje jis „evakuodavosi“, kartais susižalodamas, tad šios priemonės buvo atsisakyta. Visada reikia įvertinti vietą, kurioje laikomas šuo – susižeisti jis gali ne tik draskydamas duris ar braudamasis pro langą.

Visi kiti „punktai“ buvo standartiniai. Nuo pat pradžių Kodžio palikimas nebuvo sureikšminamas – su juo neatsisveikindavo išeinant ir kurį laiką nesidžiaugdavo grįžus. Šeriamas jis būdavo prieš šeimininkų išėjimą, tad šios akimirkos netgi laukdavo. Jam nupirkta interaktyvių žaislių (su vidun grūdamais skanėstais), su kuriais Kodis žaisdavo paliktas vienas.

Tiesa, interaktyvūs žaislai padeda ne visiems kenčiantiems šunims – dažniausiai jie padeda užimti nuobodžiaujantį, o ne nuo išsiskyrimo nerimo kenčiantį šunį. Taip pat Kodis buvo mokomas nepanikuoti pririštas (pvz., prie medžių, nepažįstamose vietose) – iš pradžių dėl šio veiksmo jis labai jaudindavosi.

Naujuose namuose išsiskyrimo nerimo priepuolių Kodžiui nepasitaikė – ten jis jautėsi atsipalaidavęs, netgi nesekiojo šeimininkams iš paskos bijodamas, kad bus paliktas. Kartais iš nuobodulio jis „sužaisdavo“ kokį nors daiktą. Po kelerių metų, įsigijus dar vieną šunį, Kodis visai „nurimo“.

Moka

Iš prieglaudos paimta amerikiečių Stafordšyro terjero mišrūnė Moka nenorėdavo viena likti namuose – braudavosi kartu, išsprūdusi bėgdavo į laiptinės apačią, parvedant atgal rodydavo agresiją. Likus viena cypdavo, stūgaudavo. Šis atvejis, kaip ir Kodžio – trauminė patirtis, tik Moka yra tvirtesnio būdo šuo.

Šiuo atveju tereikėjo sutirpinti pasitikėjimą naujais šeimininkais. Problemos priežastis – nemaloni patirtis prieglaudoje, o ne rimtesnės psichikos problemos. Mokai per gan trumpą laiką padėjo susitvardymo pratimai. Keturkoję išmokė komandos „pabūk“, su laiku ji pratinta išlaukti neilgus laiko tarpus (pvz., šeimininkė trumpam pasislėpdavo už namo kampo ir po to džiugiai grįždavo), vėliau jie ilginti iki laukimo įvairiose vietose – ne tik namie, bet ir, pvz., prie parduotuvės. Pasilikimo namuose problema visiškai išnyko.

Mirka ir Semis

Mirkos ir Semio šeimininkė skundėsi dėl destruktyvaus gyvūnų elgesio. Mirka likusi viena kartais grauždavo asmeninius šeimininkės daiktus – batus, rūbus, rankines. Be to, ji draskydavo duris. Semis retkarčiais sudraskydavo kai kuriuos daiktus – popierius, knygas ar virtuvės rankšluosčius.

Po stebėjimų ir pokalbių su šeimininke pastebėta, kad Mirka kenčia nuo išsiskyrimo nerimo. Ji labai stipriai prisirišusi prie šeimininkės – visada laikosi netoli jos, reikalauja dėmesio. Problema atsirado po to, kai ponia pradėjo dirbti. Mirka nerimaudavo palikta viena ir labai džiaugdavosi šeimininkei grįžus. Šiuo atveju itin džiugus pasitikimas ir asmeninių daiktų kramtymas turėtų būti vertinamas kaip mėginimas sumažinti nerimą, į pagalbą pasitelkus šeimininkės kvapą (raminantis stimulas), o durų draskymas – bandymas sekti iš paskos.

Semio elgesyje nepastebėta didelių prisirišimo ženklų. Jis buvo labai energingas ir daiktus gadino tada, kai neturėdavo kur išlieti energijos – tiesiog nuobodžiavo.

Mirkos gydymo atveju mažintas prisirišimas prie šeimininkės, ji mokinta ramiai išbūti kol jos nėra namie – iš pradžių trumpai, po to vis ilgiau. Ši terapija papildyta vaistais (vien vaistai ar kitos raminančios priemonės kaip feromonai problemos neišspręs – juos būtina derinti su elgesio terapija). Tuo metuu Semiui prieš palikdama namus šeimininkė tiesiog suteikia pakankamai veiklos – ilgai vedžioja ir duoda interaktyvių žaislių, tokių kaip kamuoliukai su viduje paslėptu maistu.

Dar vienas iš galimų problemos komplekso sprendimo variantų, kurio, atrodo, iš išvardintų atvejų nesiėmė niekas – palikti įjungtą radiją ar televizorių. Taip išties populiaru – San Diege net atsirado televizijos kanalas DOGTV, skirtas specialiai šunims. Jame rodomi 3 – 6 minučių trukmės segmentai, atkreipiantys gyvūnų dėmesį. Dar vienas technologijų pasiūlymas – programinė įranga Dogsitter, kuri šuniui lojant ar staugiant įjungia įrašą su šeimininko balsu.

Nuo išsiskyrimo nerimo kenčiančio gyvūno gydymas – kompleksinis. Tam prireiks elgesio moduliacijos, o sunkesniais atvejais – ir vaistų, kuriuos paskirs veterinaras. Gydymo metu siekiama šuniui sumažinti beprotišką prisirišimą prie šeimininko (nustatyti pasitikėjimo ribas) ir išmokyti jį pabūti vieną.

Šunis atsiskyrimo nerimas vargina tiek šunį, tiek jo šeimininkus, tiek kaimynus. Tačiau koreguojant šeimininko ir šuns santykius bei praturtinat gyvūno aplinką šis sutrikimas gali būti suvaldytas. Be to, viską siaubiantis elgesys nebūtinai gali būti susijęs su išsiskyrimo nerimu – tai gali būti ir dėl nuobodulio bei nepakankamo fizinio iškrovimo.

Daugiau skaitykite vetvila.lt

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.