Ieva Pakarklytė. Gyvūnų (ne)gerovės valstybė

Šunys su į odą įaugusiomis grandinėmis. Rūsyje kartu su kitų gyvūnų gaišenomis, tarp savo išmatų be maisto ir vandens laikomi dešimtys šunų. Turguose narvuose pardavinėjami išsekę augintiniai. Kalytės, dar jaunos, bet jau turėjusios tiek šuniukų vadų, kad sveikata kaip senolių. Tai nėra neišsivysčiusios šalies istorijos ar siaubo pasakaitės.

Šunys su į odą įaugusiomis grandinėmis. Rūsyje kartu su kitų gyvūnų gaišenomis, tarp savo išmatų be maisto ir vandens laikomi dešimtys šunų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Šunys su į odą įaugusiomis grandinėmis. Rūsyje kartu su kitų gyvūnų gaišenomis, tarp savo išmatų be maisto ir vandens laikomi dešimtys šunų.<br>M.Patašiaus nuotr.
Ieva Pakarklytė<br>T.Bauro nuotr.
Ieva Pakarklytė<br>T.Bauro nuotr.

Ieva Pakarklytė yra Seimo narė, Laisvės frakcijos Seime seniūnė

Feb 18, 2021, 11:33 AM, atnaujinta Feb 18, 2021, 11:33 AM

Tai yra Lietuvos – šiuolaikinės Europos Sąjungos valstybės – kasdienybė. Deja, Europoje vis dar esame gyvūnų negerovės šalis. Tarptautiniuose renginiuose mūsų veterinarijos specialistai ir akademikai, keliasdešimt metų iš eilės konstatuodami tas pačias šalies problemas, prieš užsienio kolegas rausta iš gėdos. Kodėl gyvūnų gerovės srityje šitiek metų stagnuojame? Ką turime daryti, kad situacija pasikeistų?

Uždavinys nr. 1: perkrauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) veiklą

VMVT turi pakankamus įgaliojimus, galinčius realiai užtikrinti gyvūnų gerovę, tačiau matyti, kad trūksta organizacinių pajėgumų ir vadybinių gebėjimų efektyviai vykdyti gyvūnų gerovės ir apsaugos srityje priskirtas funkcijas.

Iki šiol tarnybai labiausiai trūko noro įgyvendinti gyvūnų gerovės politiką – kol augintinių gerovė ir saugumas netaps vienu iš pagrindinių įstaigos tikslų, tol esminių pokyčių nepamatysime.

Kalbant apie konkrečius veiksmus, VMVT privalo nusimatyti prevencinio darbo ir pranešimų apie daugyklas bei gyvūnų nepriežiūrą nagrinėjimo algoritmus.

VMVT gyvūnų augintinių veisėjų registre šiuo metu yra užsiregistravę 1065 asmenys, vykdantys gyvūnų augintinių veisimo veiklą. Būtina sistemiškai tikrinti šiuos užsiregistravusius gyvūnų augintinių veisėjus, kaip jie laikosi gyvūnų gerovės ir apsaugos reikalavimų, atkreipiant dėmesį ir į tai, ką veisėjas yra nurodęs registracijoje ir kiek ši informacija atitinka patikros metu matomą faktinę situaciją (kokios veislės šunis ar kates veisia, kiek augintinių yra registruoti šio veisėjo nuosavybėje ir kiek realiai ir kokių veislių jų randama patikrinimų metu).

Skelbimų portaluose matome šimtus skelbimų, kuriais bandoma parduoti gyvūnus augintinius. Absoliuti dauguma parduodamų gyvūnų – be dokumentų. Reikia surasti efektyvų mechanizmą, kaip patikrinti ir šiuos skelbimuose aptinkamus atvejus.

Kad patikros pasiektų savo tikslą, reikalingi ir kiti pokyčiai, pavyzdžiui, įvesti privalomą į gyvūnų gerovės patikras vykstančių inspektorių rotaciją ar patikras vykdyti ne pagal inspektoriui priskirtą teritoriją.

Būtina peržiūrėti ir VMVT gyvūnų gerovės srities darbuotojų darbo laiką. VMVT įprastai dirba darbo dienomis, įprastu viešųjų įstaigų darbo laiku. Tačiau pažeidimai įvyksta ne tik nuo 8 iki 17 val., bet ir vakarais, savaitgaliais, todėl budėjimai ne įprastomis biurokratinėmis darbo valandomis, bet ir vakarais bei savaitgaliais yra privalomi.

Nevyriausybinės organizacijos, veikiančios gyvūnų gerovės srityje, jau ne pirmus metus kalba apie būtinus struktūrinius ir kitus pokyčius VMVT viduje. Šios organizacijos visuomet yra pasirengusios padėti, todėl būtina pasinaudoti jų tiesiama pagalbos ranka ne tik atliekant patikrinimus, bet ir platesniu mastu.

Uždavinys nr. 2: atskirti veisėjus ir daugintojus

Ar žinote, kas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sistemoje oficialiai gali užsiregistruoti kaip veisėjas? Praktiškai bet kas, turintis kačių ar šunų. Kaip jau minėta, šiuo metu VMVT gyvūnų augintinių veisėjų registre apie savo veiklą skelbia daugiau nei tūkstantis asmenų. Taip sudaromas klaidingas įspūdis, kad visi šie registre esantys asmenys yra veisėjai, užsiimantys veislinių gyvūnų augintinių veisimu.

Visgi, registre gali atsidurti tiek veisėjai, tiek daugintojai – kartais tai net ir nurodoma, pažymint, kad asmuo veisia tam tikros „veislės požymių“ turintį gyvūną. Daugintojai teigia, kad augina veislinius gyvūnus, tačiau jais prekiauja be dokumentų, atitinkamai, už kiek mažesnę kainą. Be dokumentų neįmanoma įrodyti gyvūno kilmės, neaiški ir jo sveikatos būklė.

Kita vertus, minėtame registre esančius asmenis VMVT turi teisę patikrinti. Todėl egzistuoja tikimybė, kad ir nedidelė, aptikti gyvūnus, laikomus žiauriomis sąlygomis. Visgi, tokios patikros reikalauja didelio VMVT suinteresuotumo ir dėmesio, ko šiuo metu ypač trūksta.

Uždavinys nr. 3: šviesti vaikus ir suaugusius gyvūnų gerovės temomis

Gyvūnų (ne)gerovės situacijoje yra ir kita medalio pusė: jei niekas nepirktų augintinių be dokumentų, tokie gyvūnai ir nebūtų dauginami. Ne paslaptis, kad žmonės vis dar dažnai renkasi įsigyti augintinius skelbimų portaluose, kur gyvūnai parduodami mažesnėmis kainomis. Tiesa, nors jos ir mažesnės, tačiau toli gražu ne mažos – priklausomai nuo veislės, siekia ir tūkstančius eurų.

Lyginant su gyvūnais, parduodamais su kilmės dokumentais veislynuose, daugintojų siūlomos kainos skiriasi tik keliais šimtais eurų, o kartais populiarių veislių šuniukai kainuoja tiek pat, kiek ir veislyne, ar netgi dar daugiau. Tad populiarių veislių dauginimas yra pelningas verslas.

Šioje vietoje būtina informuoti žmones, ką išties reiškia įsigyti šuniuką ar kačiuką su kilmės dokumentais, nes stereotipas, kad dokumentų reikia tik norintiems dalyvauti parodose, vis dar labai gajus, nesuvokiama kur kas platesnė augintinių dokumentų reikšmė.

Gyvūno įsigijimas – atsakingas sprendimas ir didelis įsipareigojimas. Augintiniu rūpintis teks apie 10-15 metų, todėl dokumentai visų pirma gali įrodyti, kad gyvūnas sveikas ir tinkamai prižiūrėtas, dėl ko kils mažiau nemalonių rūpesčių ateityje.

Galiausiai, gyvūnų gerovės principai turi atsidurti ir ugdymo programose, sistemiškai ir nuo pat mažens. Kol kas gyvūnų gerovės švietimas apsiriboja matematikos uždaviniais, kuriuose ketvirtokams reikia suskaičiuoti, kiek gyvūnų nugaišo prieglaudose.

Uždavinys nr. 4: sutvarkyti įstatyminę bazę

Seime svarstomos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisos taip pat apims daug svarbių dalykų – apibrėš gyvūno suluošinimo sąvoką, nustatys veterinaro pareigą pranešti apie žiaurų elgesį su gyvūnais, įves privalomą gyvūnų ženklinimą (čipavimą). Gyvūnų gerovės organizacijos pabrėžia ženklinimo svarbą, ypač beglobių gyvūnų kontrolei.

Šiuo metu Europoje privalomai gyvūnus augintinius ženklina net 26 šalys, tad čia esame vieni paskutinių Europoje dar nevykdančių privalomo ženklinimo. Dabar ženklinti augintinius privaloma tik parduodant ar perduodant gyvūną. Įstatymui įsigaliojus, visi gyvūnai per tam numatytą pereinamąjį laikotarpį turės būti suženklinti. Neišgalintiems ženklinimo paslaugos apmokėti žmonėms, ji bus kompensuojama.

Uždavinys nr. 5: sutelkti jėgas ir kurti realius pokyčius

Išvardyti uždaviniai – tai tik vieni iš daugybės žingsnių, sustiprinsiančių gyvūnų augintinių apsaugą Lietuvoje. Gyvūnų gerovės problemos yra kompleksinės, apimančios daugelį sričių ir interesų grupių. Tad siekiant greitų ir matomų pokyčių labai svarbu sutelkti jėgas, sujungiant nevyriausybines organizacijas, atsakingus veisėjus, VMVT, veterinarus, politikus. Tik taip rasime išmintingiausius sprendimus.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.