Metai, praėję nuo to laiko, kai „Gyvybės vagonėliai“ persikėlė iš „Grindos“ teritorijos, esančios Fabijoniškėse, į Naująją Vilnią, buvo sunkūs. „Šiandien mums trūksta žmonių, kurie galėtų pasivaikščioti su šunimis, neleistų jiems liūdėti ir būti užmirštiems“, - sakė jau ne pirmus metus savanoriaujanti Andželika.
Be to, nepatenkinti žmonės, gyvenantys netoli prieglaudos, užrakino bendro naudojimo šulinį, mat yra pasipiktinę šunų lojimu ir pačiu faktu, kad gyvūnų prieglauda yra šalia jų namų.
Šuliniu, kuris skirtas visiems aplinkiniams, gyvūnų prieglaudai nebeprieinamas. „Dabar žmonės mums aukoja net gi vandens, kitaip šunys jo neturėtų, o be vandens išgyventi sunku“, - tikino nesenai prieglaudoje savanoriauti pradėjęs Mantas.
Anot savanorių, Vilniaus miesto savivaldybė tokių problemų spręsti nė neketina. „Jie mums sako, tik, kad iškels iš čia“, - teigė Andželika.
Grasina nunuodyti ir sudeginti
Pasak Andželikos, teritorija Naujojoje Vilnioje – geresnė, negu prie „Grindos“, nes čia daugiau vietos gyvūnams. Tačiau saugiau buvo ankstesnėje teritorijoje. Ten ir stebėjimo kameros buvo, o ir gyvūnai netrukdė gyventojams. „Juk dar šią vasarą aplink visą teritoriją degė žolė“, - pasakojo Andželika, tikindama, kad tai piktų žmonių darbas.
Kas kart girdintys grasinimus nunuodyti ir sudeginti gyvūnus, savanoriai šviesių ateities perspektyvų nemato. Gimtadienį švenčiančios prieglaudos viltis – persikelti į kitą vietą, kurioje niekam netrukdytų.
„Gyvename šia diena, nežinome ar busime iškelti, ar būsime čia ir rizikuosime gyvūnų gyvybėmis“, - tikino Mantas. Prieglaudos savanoriai supranta, kad šunų lojimas trikdo ramybę senyvo amžiaus žmonėms.
Vis tik pasitaiko ir kaimynystėje gyvenančių gerų žmonių. „Yra vienas kaimynas, kuris padedam mums ir atneša geriamo vandens“, - pasakojo Andželika.
Senus gyvūnus priglaudžia rečiau
Į Naująją Vilnią persikėlę „Gyvybės vagonėliai“ sulaukia vis mažiau norinčių priglausti gyvūną. Pasirodo, daug kam tokia vieta yra sunkiai prieinama. Kelią pravažiuoti nelengva, o ir vietą surasti sunku. „Paskambina žmonės, pasako, kad atvažiuos, bet taip ir nepasirodo“, - sakė Andželika.
Kaip sakė Mantas, sunkiausia įsiūlyti seną šunį. Tiems, kurių amžius jau virš 7-8 metų vis rečiau randa namus. Jauni, 1-2 metų šunys naujus šeimininkus randa greitai. Yra ir tokių, kurių likimas labai sudėtingas. „Turime keletą aklų šunų, kiti – tuoj apaks“, - liūdną žinią pasakė Mantas.
Vis tik kartą per mėnesį pasiseka ir didesniam ar senesniam šuniui. Tačiau savanoriai laikosi griežtos tvarkos ir bet kam šuns neatiduoda. „Prieš atiduodami įsitikiname, kad šuo nepapultų į blogesnes sąlygas, negu yra dabar“, - sakė Andželika.
Gimtadienį sutinka paprastai
Gimtadienio dienos rytas prieglaudoje buvo beveik toks pat kaip ir paprastą dieną. Savanoriai pavedžiojo šunis, pamaitino visus gyvūnus. Į spalvotais balionėliais papuoštą teritoriją savanoriai kvietė svečius, vaišino karštais gėrimais ir saldumynais. „Tikimės, kad bent per gimtadienį žmonės atvažiuos ir pabus su gyvūnais, juos pavedžios, pasidalins gerumu“, - teigė Mantas.
Į „Gyvybės vagonėlius“ atvykę svečiai apžiūrinėjo keturkojus, tvarkė aplinką, džiaugėsi žmonių atvežtomis dovanomis.
