Ir viskas, kas vyksta mano gyvenime yra „kodėl“... Kodėl iš viso atsidūriau gatvėje? Atsakymas, kad buvau nekastruotas ir ko gero „apžymėjau“ savo namus, man netinka. Laikinoje namų globoje irgi nepritapau, nes kaip ir buvau įpratęs „pažymėdavau“ mėgstamas vietas savo „karališku eliksyru“ (nes tada dar manėt, kad esu sterilizuota katė).
Kai įrodžiau, jog visgi esu tikras vyras, atsidūriau kačių kambarėlyje ir buvau kastruotas. Atsiprašau, bet aš vis dar esu tikras vyras. Pridursiu, dar ir toks, kuris nemėgsta konkurencijos, todėl man pripiršta „kačių sekta“, kuriai bandžiau vadovauti, mano širdies visai nedžiugino. O reikalus sprendžiu trumpai ir aiškiai: pykšt pokšt iš išskleistos letenos ir jei dar neaišku iš paskutiniųjų pažymiu konkurento guolį!
Pagaliau supratot, kad nereikia man tų katiniškų draugų... Bet palaukit! Kodėl narvas, o ne namai!? Juk žadėjot, kad greit keliausiu namo, o dabar vėl narve, vien tam, kad nedaryčiau savo tvarkos? Žmonės, man depresija... Iš pradžių mušiau tik katinus, o jus visus tiesiog dievinau.
Atleiskit, bet jau kurį laiką pykstu ir ant jūsų, todėl bandau paaiškint tai savo kalba. Ačiū, už maistą, už išvalytą kraiko dėžutę, o dabar „valink“ nuo manęs kuo toliau, jei neketini vežtis namo. Girdžiu, atėjusiems svečiams pasakojat: „Va, kai Amariukas pakliuvo pas mus, buvo auksinis katinas, bet laikui bėgant pradėjo pykti ir tapo mušeika, gaunam net mes...“ Ir jūs galvojat, kad po tokio pristatymo atsiras recidyvistas norintis padovanoti man namus? Dar kartą kartoju: man de-pre-si-ja! Ir nežadu pasveikti kol laikysit mane įkalintą. Ir nežadu pasveikti kol aplink matysiu laimingus futbolą žaidžiančius rainius.
Prašau, išgirskit mane, šeimininkai! Man reikia namų... Taip, aš nesu nuolankus, nesileidžiu skriaudžiamas, nemėgstu kitų gyvūnų, bet iš esmės esu geras katinėlis. Karalius Amaris – tuo viskas ir pasakyta. Nors mano nervai ištampyti, galiu pažadėti, kad stengsiuosi nekonfliktuot. Aš noriu būti savo šeimininko draugas, tik suteikit man šansą... Namuose mes gyvensim gražiai ir laimingai, bus mudviejų taisyklės ir aš būsiu gražus, o Tu man- geras (na gerai, aš irgi iš visų jėgų stengsiuos būti geras). Svajoju apie Tave ir laukiu Tavęs, nes visai nenoriu savo gyvenimo baigti už grotų.
Aš- vidutinio amžiaus, gal 4-7 metų, kastruotas, skiepytas. Dabar labiausiai bijau čia sėdėdamas, žvilgtelt į langelį ir pamatyt krentančias snaiges. Tai reikštų, kad metai praėjo veltui, taip ir laukiant stotelėje, kuri turėjo būt laikina, bet tapo tokia pastovia...
Kurgi Tu, gražiausio prieglaudos karaliaus, šeimininke? Paskambink „Naminukams“ 8 648 30077, 8 688 35002 (Vilnius)!
