Visuomet svajojau turėti mopsiuką, gerai žinojau, kad noriu kalytės. Buvau daug prisiskaičiusi apie mopsų veislę – kad tai kilnus, meilus, inteligentiškas, skleidžiantis gerą energiją, gyvybingas, linksmas šuo. Taip pat patraukė ir tai, kad mopsas be galo mėgsta žmogaus draugiją, yra ištikimas ir patikimas.
Draugės dėka sužinojau apie „Dogspotą“, organizaciją, kurios misija – ištiesti pagalbos ranką bei surasti naujus namus suplotasnukiams bei kitiems likimo nuskriaustiems šunims, kurie dėl ligų, negalios ir kitų priežasčių tapo nereikalingi. Susiradusi telefono numerį internete pasiskambinau ir susitarėme su Indre, „Dogspoto“ įkūrėja, kad atvažiuosiu susipažinti su šuniukais. Mano akį iškart patraukė gražuolė Slyva, Indrės globoje buvusi apie mėnesį. Kalytė buvo paimta iš daugintojų su daugybinėmis išvaržomis, nuo begalinio gimdymo ir šuniukų maitinimo nukarusiais speneliais. Ji buvo visa sulysusi, nukankinta, tačiau net ir tokie išgyvenimai iš jos neatėmė grožio, kilnumo, švelnumo, išdidžios laikysenos, karališkos prigimties.
Slyvą pasiėmiau bandomajam laikotarpiui – dviems savaitėms, susipažinti ir prisijaukinti. Nuo pat pirmos dienos mes sutarėme puikiai. Po dviejų savaičių atvažiavus Indrei pažiūrėti, kaip gi sekasi jos globotinei naujuose namuose, Slyva iškart parodė, kas jos šeimininkė, meiliai glausdamasi prie manęs. Po mėnesio pasirašėme Slyvos dovanojimo sutartį.
Slyva yra be galo draugiška, miela ir labai protinga kalytė. Ji mėgsta žmonių draugiją ir dėmesį, o jeigu dėmesio pakankamai negauna, ypač iš savo šeimininkės, tampa labai pavydi, pradeda pykti, draskyti žurnalus, vartyti pagalves ant sofos ir garsiai loti. Slyva aktyvi ir viskuo besidominti, galiu ją pavadinti kompanijos siela. Lydi mane visur ir visada, net ten, kur ir nereikia, pvz. į tualetą. Gan komiška situacija, bet mopsiukai tokie jau yra. Ji puikiai sutaria su kitais žmonėmis ir šunimis, niekuomet pirma neaplos. Kai temperatūra nėra labai aukšta ar žema, mėgsta lėtus, ilgus pasivaikščiojimus su daug uostinėjimų ir aplinkos tyrinėjimų, o kartais ir „gardžių“ kąsnelių suvalgymu.
Namuose Slyva reaguoja į bet kokį garsą, atsiliepia į durų skambutį, išlydi ir pasitinka savo skardžiu balseliu visus laiptinės kaimynus, praneša apie praeinančius žmones po langais, pasakoja, kad šuniukai jau lauke, o ji dar ne. Ji su malonumu „padeda“ gaminti, tvarkytis, ieškoti dingusių daiktų. Grįžus namo šeimininkei ar užeinant svečiams šuo netveria džiaugsmu: bėgioja, loja, dūksta, šokinėja, visa savo esybe rodo, kad kiekvienas naujas draugas didžiulė vertybė. Aplaksčiusi visus nurimsta ir įsikuria savo mėgstamojoje vietoje – ant sofos kampučio, pufo prieškambaryje arba tiesiog prie šeimininkės. Labai mėgsta pavalgyti, ji tiksliai žino, kada laikas pusryčiauti ar vakarieniauti, jos vidinio laikroduko neapgausi. Pasisotinusi apiberia mane savo mažais bučinukais. Slyva dievina ir masažus, ypač rytinius.
Tarp žmonių visada atsiras kliūčių: laikas, amžius, atstumas, skirtingi požiūriai. Gyvūnui tai visai nesvarbu, jis tave myli besąlygiškai.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
