Su vyru žinojome, kad norime šuns. Pradėjome domėtis veislėmis, šunų charakteriu, ligomis ir t. t. Charakteris patinka vieno, tačiau išvaizda ne itin maloni, arba atvirkščiai. Taigi matėsi, kad ieškojimai greitai nesibaigs. Tuo labiau, kad paskambinus pasiteirauti keliems veisėjams, išgirsdavome atsakymą, jog šiuo metu šuniukų neturi arba kad iš būsimos vados jau visi užsakyti...
Buvome labai tvirtai nusprendę: arba šuniukas su dokumentais, arba kitaip tik iš prieglaudos imsime. Jau seniai seku prieglaudų puslapius Facebook’e ir labai nervinu kai kuriuos savo draugus, kad dalinuosi skelbimais apie gyvūnus, ieškančius namų. Ir taip vieną vakarą pamačiau skelbimą apie Rudę. Buvau labai egoistiška ir tuo skelbimu nepasidalinau, buvo nuojauta, kad tokią gražią ir smagią šunytę tikrai kas nors paims, man net nespėjus pasikalbėti su vyru.
Tą vakarą turėjome susitikti su draugais kavinėje, tik ten ir vyrą pamačiau. Parodžiau skelbimą ir sakau: ji mums. Kadangi buvome ne vieni, jis ir pasiginčyti neturėjo progos (jis visada buvo labiau už veislinius, kad daugiau numanytų, ko gali laukti iš šuns). Taigi išeinant iš kavinės aš vienam jo draugui parodžiau nuotrauką ir pasakiau, kad esu beveik tikra, jog rytoj ji jau bus pas mus namuose. Kadangi važiuojant namo vyras nekėlė per daug klausimų, tai grįžusi namo po tuo, mano nepasidalintu, skelbimu parašiau, kad jei ji dar bus ryte, tai atvažiuosime jos pasiimti. Ryte susiskambinome ir apie pietus nuvažiavome.
Ir mums atveda Rudę iš pasivaikščiojimo... Visai ne tokia, kokia buvo nuotraukoje, jau paaugusi, uodega sulaužyta, plaukų po kaklu ir ant šonų nėra, pilvas susiūtas... Jei ne jos būčiau atvažiavusi, nemanau, kad būčiau pasiėmusi namo. Vyras nepasakė nei žodžio, jei būtų paklausęs, ar imame, nežinau, kaip ši istorija būtų pasibaigusi.
Per kelis mėnesius plaukiukai ataugo, žaizdos užgijo, kailis pradėjo blizgėti, uodega sugijo, dabar beveik tokia kaip kitų šunų. Su ja jau pirmą mėnesį vykome pasivaikščioti su draugais po Kauną, Birštoną ir jokių keblumų nekilo. Tik leisk jai važiuoti.️ Lankėme dresūros pamokas, kuriose jai labai patiko. Tik, deja, po pusės metų mokymų per kelias savaites daug ką apsimeta pamiršusi, kol buvo pas tėvus, kai buvome išvykę. Su mūsų pirmu augintiniu, katinu, puikiai sutaria, vienas kitą gaudo, eina kūlversčių ir vienas be kito nelabai begali gyventi. Tik dėl jos aktyvumo, manau, katinas pagijo nuo cukrinio diabeto, kuris buvo ką tik aptiktas, kai ją pasiėmėme. Jau po kelių mėnesių nebereikėjo insulino, o dar po pusmečio leido ir dietą nebe tokią griežtą taikyti.
Tai kodėl ji Rudė?
Nes ją rado Rodūnės soduose. Visą sudraskytą. Veikiausiai, spėjo savanoriai, buvo specialiai ant jos užsiundytas šuo. Reikėjo skubios operacijos. Todėl vardą davė pagal radimo vietą, nes vardo rinkimams laiko nebuvo. Mėnesį ar kelis jos net nesiūlė niekam į namus, nes galvojo, kad neišgyvens. Iš pradžių Rudė labai bijojo vaikų ir žmonių kurie vaikšto su lazdomis. Neaišku, ką jai teko patirti. Galbūt dar kartais ir dabar būna streso juos pamačius, o tada lojimas, keteros pašiaušimas. Prašau nepykti ant mūsų, dirbame, kiek išmanome, tikimės, ateityje tai atsitiks tik rečiau, kol visai dings.
Ačiū „Lesės“ prieglaudai už žadėtą gyvybės užtaisėlį!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
