Visą laiką norėjau šuns, tik dėl vienokių ar kitokių priežasčių tekdavo šitai nukelti vėlesniam laikui, bet iš tos meilės jiems, kažkaip ėmiau ir tapau savo draugų šunų „aukle“ – manęs vis prašydavo pažiūrėti augintinį, kol bus išvykę.
Galiausiai atsiradus progai įsigyti šunį, net nesvarsčiau – buvau seniai apsisprendusi, kad mano šuo bus prieglaudinukas“, – prisiminė Jutos šeimininkė.
„Nusprendėme, kad norim jauno šuniuko, kad galėtume jį mokyti ir dresuoti. Vienos gyvūnų prieglaudos puslapyje pamačiau Jutos nuotraukas – viena ausis nulėpusi, liūdnas žvilgsnis, ir iškart apsisprendžiau. Paskambinau į prieglaudą, „rezervavau“ šunį, atsiprašiau iš darbo ir sėdom į taksi, parsivežėm Jutą namo.
Ji buvo tokia mažutė, kad tilpo į vieną ranką, sunkiai sirgo, teko kasdien statyti lašines, leisti vaistus, bet net ir tada ji buvo toks džiaugsmo kamuolėlis.
Dabar Jutai metai, ji be proto energinga ir sunkiai tramdoma, bet kita vertus, labai greitai ir su džiugesiu mokosi naujų komandų. Objektyviai žiūrint, ji gana problematiškas, kitaip sakant – reaktyvus šuo: ji myli visą pasaulį, visus žmones. Ją viskas jaudina – apuosto kiekvieną gėlės žiedą (dažniausiai jį ir nukanda), pastebi kiekvieną žvirblį ar balandį, kiekvieną krentantį lapą.
Ji nemoka eiti ramiai – visą laiką bėga, lekia, išsigąsta, dairosi, atsitrenkia į kokį suolelį. Ir namuose ją vieną palikti baisoka – graužia viską, kas po letena papuola. Kartą, jai sugraužus mano kosmetikos krepšelį juokėmės, kad dabar ji graži ir iš vidaus. Būdama be galo smalsi, ji, kaip ir dera smalsiai damai, mėgsta žiūrėti pro langą, todėl namuose visos palangės nutupėtos. Taip ir linksmina ji praeivius, pro langą uodega jiems modama“, – pasakoja kalytės šeimininkė.
Jos teigimu, Jutos buvimas moko atsakomybės, kantrybės, netgi padeda geriau pažinti save.
„Ji toks nemenkas rūpestėlis, bet kartu ir didelis džiaugsmas. Dabar visi mūsų sprendimai priimami pirmiausia galvojant apie ją. Džiaugiuosi, kad mus susirado Jutos sesės šeimininkė, kuri išsivežė Arfą į Kauną. Mes kartais susirašom ir pasipasakojam apie sesių gyvenimus.
Sprendimas įsigyti jį yra didelė atsakomybė. Reikia susitaikyti ir su tuo, kad būsi praeivių dažniau kalbinama gatvėje, vaikų palydima šūksniais, kad ne į visus restoranus nueisi pavalgyti, kad kartais teks rinktis pasilikti namie penktadienio vakarą. Ir tada imi ir susivoki, kad kažkaip nepastebimai tavo širdį užkariavo amžiams“, – pripažįsta Jutos šeimininkė.
