„Taip, tai nėra kilmingas, veislinis katinas, bet ar dėl to jo grožis menkesnis? Tikrai ne, nes jo meilumas viską atperka. O ir pasižiūrėjus į jį – argi jis neatrodo karališkas su savo balta apykakle, keturiomis baltomis pėdutėmis ir blizgančiu rainu kailiuku?
Bosca sutikau valkataujantį prie prekybos centro beveik prieš 9 metus. Tai buvo tiesiog liesas, murzinas ir alkanas katinas, dar nepraradęs meilumo žmonėms. Nors galbūt tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes namo parsinešiau ne iš karto, bet tai tikrai meilė visam gyvenimui“, – sako Lina.
„Kadangi tai buvo gal kiek skubotas apsisprendimas, savo murzių namo parsivežiau dėžėje nuo šampano. O kadangi jokie kiti vardai netiko, taip ir liko – Bosca. Ir net kai vežiausi namo, jis visą kelią tiesiog murkė ir glaustėsi.
Bosca – vienas iš tų retų katinų, kuriam patinka būti glostomam ir kuriam reikia to čia ir dabar, ir dar po 10 min., ir dar po miegelio, ir ypač ryte, dar kartais ir naktį. Jis visų draugas – jei atėjai į svečius, tai, žinoma, tik todėl, kad paglostytum jį, nes kitų priežasčių tiesiog negali būti. Nors su amžiumi matau, kaip jo charakteris keičiasi.
Dabar jis jau solidus džentelmenas, kuriam reikalinga jo erdvė, ir jei jis nusprendė ten gulėti, sėdėti, eiti, lipti, nepakęs, kad yra trukdomas, nagais ir dantimis parodys savo nepasitenkinimą. Bet vakarais vis dar smagiai pasidūksta gaudydamas nematomą pelę, o išsidūkęs būtinai ateina miegoti šalia“, – pasakoja Lina.
Ji tvirtai teigia, kad tai – vienas geriausių mano sprendimų, kuris padovanojo nuostabų draugą.