Apie galimybę šunį įsigyti net nebuvo kalbos. Per tą savaitę kelis kartus peržiūrėjau visus gyvūnų globos įstaigų puslapius ir radau du man labiausiai patikusius šunis“, – pasakoja Bruknės šeimininkė.
„Vienas buvo Vilniuje, kitas – mažas juodas kamuoliukas iš labai neryškios nuotraukos – Utenos gyvūnų mylėtojų draugijoje. Ir negaliu paaiškinti, kodėl pirmiausia nusprendžiau, kad važiuosiu į Uteną. Iš nuotraukos gyvūnų prieglaudos puslapyje nelabai ką galėjai įžiūrėti, Bruknė buvo juoda kaip angliukas, tik akutės žibėjo.
Kai atvažiavome į prieglaudą ir ją pamatėme, nebuvo jokios minties apie tai, kad galime išvažiuoti be jos. Ir jau dvejus metus mes gyvename kartu.
Labai įdomu matyti, kaip pats šuo keičiasi bėgant laikui. Iš mažo, tik žaisti ir lakstyti norinčio šuniuko, ji virto ponia, kuri nelips į balas, nieko nedarys, jeigu pati to nenori. Tačiau kiek džiaugsmo ji suteikia, kai atbėgdama pasitinka grįžtančią iš darbo, arba nuolat bando nutaikyti progą, kai galės pagulėti kitiems ant kelių.
Niekada negalvojau, kad šuo gali pakeisti tiek daug. Tiek mano požiūrį, tiek elgesį. Ji yra tikrų tikriausias šeimos narys! Ir mano mama, kuri iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į mintį priglaustį šunį, dabar labiau laukia svečiuose jos. Aš suprantu, kad ne visi yra linkę priimti šunį iš prieglaudos, bet kaip gera žinoti, kad ne tik padarei gerą darbą, bet ir gavai geriausią draugą“, – pasakoja Vilita.